Dauguma E. Zalogaitės darbų buvo pasklidę po žmones, išdalinti, išdovanoti, tad muziejininkams teko sudėtingas uždavinys bent tai, kas įmanoma, surinkti, sukaupti ir išsaugoti. Laisvės kovų istorijos muziejaus vedėjas istorikas Valius Kazlauskas sako, jog fonduose turi ir E. Zalogaitės archyvo nuotraukų, ir šiokį tokį rankraštyną, ir patį didžiausią turtą – paveikslų visumą, kuri gali atskleisti jos stilių, tapymo metodą, jos matymą, jos vizijas. Ši paroda skirta jos tikėjimo įprasminimui ir yra artimiausia jos vidiniam pasauliui. Dailininkė, pasak V. Kazlausko, savo brandų gyvenimą laikotarpį gyveno tikėjimu, tikėjimo poreikiu. Vietiniai ją ir prisimena kaip savotišką mistikę, krikščioniškojo tikėjimo, krikščioniškojo palikimo adeptę ir muziejininkai tik bando tą įsivaizdavimą tinkamai pateikti.
Parodos atidarymo metu skaitytos ir E. Zalogaitės eilės, kurių knygelė „Žmonėms ir Lietuvai“ buvo išleista po jos mirties, parodyta ir filmuota medžiagą su ja, daryta paskutiniaisiais menininkės gyvenimo metais.
„Norim parodyti, kas mums, mūsų bendruomenei yra Zalogaitė, kokia ji mums svarbi“, – sako V. Kazlauskas.
Pasak jo, Obeliuose buvo du panašūs apaštalai. Andrius Dručkus, kuris vaikščiojo su savo pajautimu, su savo vizija, partizanų atminties įprasminimo ypatingu supratimu, ir Elena Zalogaitė, kuri lygiai taip pat vaikščiojo po Obelius, galbūt ne visų buvo suprasta, ne visų mėgstama, bet buvo žmonių, kurie ja žavėjosi, kurie ją saugojo, globojo ir matė joje iškilią asmenybę.
Muziejininkai pastebi ir daugiau sutapimų jų biografijose: beveik tuo pačiu metu sovietmečiu jie buvo priversti palikti darbą mokykloje, nes Andrius priartėjo prie Istorijos, o Zalogaitė – prie Dievo.
Šiemet sukanka penkeri metai nuo menininkės mirties ir norima jos dailės darbų kolekciją parodyti kuo daugiau lankytojų, todėl paroda bus eksponuojama iki Naujųjų metų.
„Tai mums labai vertinga paroda, nenorim įsileisti nieko kito, nes tiesiog ja alsuojam. Neaišku, kur ji keliaus toliau, kaip susiklostys tolesnis šios ekspozicijos likimas, bet dabar matome, kad būtent šitos erdvės jai reikia“, – sakė V. Kazlauskas.
Ši paroda, pasak Obelių muziejininkų, ne viskas, ką jie turi, dalis dailininkės darbų yra bendroje ekspozicijoje, nemaža dalis vis dar yra pas žmones – išdalinta, išdovanota, keletas darbų bažnyčiose. Kaip Šepkos: kiek žmonės išsinešiojo tų paukštelių. Ir kūrybos impulsai jos panašūs į Šepkos – po tėvų mirties atsivėrė didžiulė tuštuma, kuri paskatino visos šios kūrybos atsiradimą. Ji ir gyveno ta vizija, kad kažkur yra tėvelis, mama, ir taip artėjo prie Dievo.
Daugiausia darbo rengiant parodą įdėjo muziejininkė Rasa Narkevičienė, kuri atrinko darbus, geriausiai atspindinčius ir kūrybą, ir kūrėją.
Eikite ir žiūrėkite.
