Suoliukas ir auksinė širdis
Šiemetinės „Kuc kuc Kamajuos“ ašimi man pasirodė suolelio Vytautui Dagiui, neprilygstamam siuvėjui ir nepamirštamam muzikantui, savotiškam Kamajų simboliui, vos prieš metus mus palikusiam, atidengimas miestelio aikštėje. Dar pavasario pradžioje kamajiškiai rinkosi „Galukiemyje“ ir svarstė, kad reikia įamžinti šviesaus atminimo Vytautą. Pradėjo rinkti lėšas – aukojo atskiri žmonės, savo honorarą už „Strazdelio“ vaidinimą skyrė Kamajų teatras (tai jau tikras teatras, o ne šiaip vaidintojų būrelis). Ir užsakė suolelį drožėjui Vidmantui Zakarkai, kurio ne vienas darbas puošia Kamajus. Gražų suolą padarė Vidmantas – su adata ir „peterburska“ armonika, tokia pat, kokia ne tik Vytautas Dagys, bet ir Vidmanto Zakarkos senelis grojo. O pažadėtą atlygį drožėjas nusprendė irgi sunaudoti Vytauto Dagio atminimui – įteikti premiją geriausiam jaunajam rajono armonikieriui. Kas labiau tos premijos nusipelnė negu jau ne kartą įvairiuose konkursuose apdovanotas Gabrielius Puluikis, kuris visiems išėjus iš atminimo vakaro jau sėdėjo ant suoliuko ir griežė armonika. O drožėjui už tokį taurų poelgį kamajiškiai įteikė Kamajų Respublikos „Auksinės širdies“ apdovanojimą bei šermukšnio sodinuką.
Gražu ir tai, kad Vytauto Dagio darbus jo šeima, vaikai pratęsė dovanodami kitiems jo sukauptus turtus – Vytauto armonikomis jo ir savus kūrinius toliau groja kiti muzikantai, o kraičio skrynia, pagaminta dar XIX amžiaus pabaigoje, 1888 metais, atkeliavo į „Galukiemį“.
Lyg sostinės dienos…
Kamajus pradžioje ne be reikalo pavadinau sostine. „Kuc kuc Kamajuos“ šventė tokia intensyvi, veiksmas vyksta keliose vietose, o jei dar nori ir visus kvapus bei skonius išragauti, tai visur tikrai nespėsi ir visko nepamatysi. Beveik kaip kokiose Vilniaus „Sostinės dienose“. Tai tik prabėgom pralėkiau pro senovinių automobilių parodą, „Galukiemyje“ parašiau laišką nepažįstamam žmogui ir gavau atsakymą į dar pavasarį užrašytą atvirlaiškį galukiemiečiams, viena akimi ten pat žvilgtelėjau į „Mamutų medžioklę“ ir fotografo Artūro Morozovo fotografijų parodą, pralėkiau per didžiulę mugę, kur nusipirkau skaniųjų jūžintiškių lašinių, rūkyto šamo ir, be abejo, „baronkų“. Košė, troškinys ir blynai per barzdą varvėjo, bet burnoj neužsiliko. Girdėjau, kad šventėje ir „kylą“ žaidė, ir dainavo, ir Kalvių didžėjų diskotekoje šoko, ir automobilių orientacinės varžybos vyko, ir ekskursavo po miestelio istorines vietas, ir dar kitaip linksminosi, bet savo akimis nemačiau, tai netvirtinsiu, jog taip ir buvo, nors tikrai tikiu.
Tiesa, kamajiškiai gerbia ir gerai pamena savo istoriją, tad šiemet švenčia Kamajų Respublikos 120-metį ir 200 metų Kamajų paštui – 1825 metais įsteigta Kauno–Rokiškio trakto Kamajų pašto stotis. Tikiu, jog ir kitais metais Kamajai ras ką švęsti – jų istorija turtinga, o dabartį patys daro šventišką.
Eligijaus Daugnoros ir Kęstučio Kadūno nuotr.
