Nelengvi pasirinkimai
Ne itin gausiai Rokiškio jaunimas susirinko į Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje VšĮ „Jautri širdis“ surengtą susitikimą su prevencine komanda „Būrys“. Kaip sakė susitikimą moderavusi viena iš „Būrio“ narių Justė Gaučaitė, tokie pokalbiai nėra lengvi. Jai pačiai gyvenime taip pat teko rinktis: likti su draugais, vis labiau klimpstančiais į priklausomybes, ar eiti savo keliu. Gimtadieniai, savaitgalių vakarėliai dažnai pasiūlo tai, kas vėliau tampa norma, dar vėliau – priklausomybe, o galiausiai – kaip kam: beviltišku grimzdimu į liūną, nusikaltimų virtine, valstybės bandymu perauklėti kalėjimu arba, retesniais atvejais, išbristi ir pasveikti. Justė nepasidavė: ji norėjo mokytis, siekti svajonės ir nerizikavo išbandyti niekur nevedančių kelių. Vaikai labai anksti supranta, kas yra gerai, kas negerai, bet ir labai anksti gali pakliūti į rizikos zoną, apie kurią jų tėvai dažniausia nė neįtaria. Justė ir pasakojo apie tai, kokius jai teko pažinti ir patirti jos draugų artimųjų išgyvenimus dėl savo sūnų ir dukterų, brolių ir sesių skaudžios patirties, nebesuremontuojamo gyvenimo.
Balta varna ar „chebra“
Kaip jauniems perteikti realias rizikas, su kuriomis jie neišvengiamai susidurs? Kaip nepabijoti tapti „balta varna“ ir atsispirti bendraamžių spaudimui? Kaip sakė „Būrio“ narys Dalius Mackela – anksčiau ne pats pavyzdingiausias mokinys, o šiandien skaičiuojantis 27 darbo metus Lietuvos policijoje ir dirbantis dėstytoju Lietuvos policijos mokykloje, – gyvenime balta spalva geriau nei juoda. Jis dalijosi savo darbo praktikoje patirtais atvejais. „Kaip pranešti tėvams, kad guli jau gerokai apiręs jų narkomano sūnaus kūnas?“ – klausė auditorijos, jau pačiu klausimu atsakydamas, kad tai padaryti nelengva. Vaikinuką pažinęs anksčiau, jis jį laiko tuo nelemtu pavyzdžiu, kai jaunuolis gyvena absoliučiai savo gyvenimą ir nesidalina juo su tėvais. Suskirstęs auditoriją į dvi dalis, D. Mackela pasiūlė nusiųsti žinutę pačiam artimiausiam žmogui: viena grupė rašė: „Aš tave labai myliu“, kita – „Man pasiūlė narkotikų.“ Neįtikėtina, bet nei vieną, nei kitą nėra lengva parašyti. Adresatų reakcijos irgi būna visokios. Rašančiųjų apie meilę, klausia, kas atsitiko, ko prisidirbai? Anot D. Mackelos, viename susitikime buvo gautas motinos atsakymas: „Jei nebrangiai, paimk ir man.“
Atviri klausimai ir atsakymai
D. Mackela kalbėjo ir apie tai, kad „chebrų“ nariai nėra tikri bičiuliai. Iškilus pavojui, „chebra“ pasitrauks. Jis pateikė ne vieną atvejį, kai narkotikus vartojęs žmogus buvo paliktas mirti – taip gali nutikti net po pirmos dozės. Tokie pasakojimai jaunimą veikia – susirinkusieji aktyviai įsitraukė į diskusiją, atsakinėjo į klausimus. Ypač visus suvienijo interaktyvus klausimynas: jaunimas ir vyresni, nuskenavę QR kodą, anonimiškai atsakinėjo į klausimus apie alkoholį, patyčias ir jausmus, o rezultatus čia pat matė interaktyvioje lentoje. Tai buvo ir informacija, ir savotiškas žaidimas, padėjęs geriau pažinti vieniems kitus ir drąsiau kalbėtis.
Skaudžios patirtys ir viltis
Klausantis atviro Vaido Venslovo pasakojimo, nesunku buvo kartu su juo užtraukti „Šreko“ dainą „Alialiuja“. Buvęs narkomanas, ne kartą grįžęs į kalėjimą, jis atvirai pasakojo savo istoriją, net paaiškino, kodėl neteko vienos ausies. Ne vienam, turbūt, yra tekę girdėti istorijų, jog į normalų gyvenimą kelią parodo žmogus, gyvenimo vingiuose atradęs Dievą. Tikėjimas padeda. Tikėti geriau negu netikėti. V. Venslovas nesikrato praėjusių dienų, ir labi gerai, kad praeities nesugrąžinsi. Jis su žmona turi įkūrę namus, kurie padeda priklausomybių kamuojamiems žmonėms, nesvarbu kokių aplinkybių – „chebros“, patyčių, verslo ar meilės nesėkmių – stumteltų į liūną, įtraukiantį iki kelių ir aukščiau. Buvo filmukas apie abstinenciją, apie kojų netekusį žmogų… Ar su protezais dar grimztama į liūną? „Geriau su jais, nei atiduoti gyvenimą“, – sakė filmuko herojus.
Koks moralas? Salė buvo gana tuščia. Kažkas dėl to turėtų prisiimti atsakomybę.
Rita BRIEDIENĖ
