Permainingas kovas. Tai saulės spinduliai žaidžia medžių viršūnėse, tai drebia varškės kąsniais sniegas, tai merkia lietus, košia vėjas. Teatro kraštu tituluojamiems rokiškėnams kovas – tai profesionaliųjų teatrų festivalio spektakliai. Įvairūs, kaip ir tas permainingas pavasario oras. Garsų lavina, šokio simfonija, fantazijų gūsiai, įniršio liepsnos ir mirtina tyla, kartais iškalbingesnė už žodžius, gestus, mimiką.
Iki skausmo banalus pasakymas: su pavasariu į Rokiškį atkeliauja „Vaidiname žemdirbiams”. Kartojame tai ir mes, rokiškėnai, ir atvykstančių teatrų aktoriai, režisieriai, vadybininkai. Ką naujo besugalvosi… Ir šiemet XXXII festivalis atkeliavo, tik su gausybe emocijų ir pažadais būti kitokiam – su teatrų prisistatymais, meistriškumo laboratorijomis, šviesos instaliacijomis, sujudimu ne tik Kultūros centre, bet ir visame mieste. Pažadų buvo daug, ne visus pavyko įgyvendinti. Per trejetą dešimtmečių festivalis taip išsigrynino, atmetė tai, kas svetima, nereikalinga, kad pokyčiams nepasidavė, tik žiūrovų sumažėjo – vos keliuose spektakliuose salės buvo pilnos.
Pirmą kartą žiuri vadovavo profesionalus režisierius Gytis Padegimas. Festivalio pradžioje svarstyta, ar reikėjo į komisiją kviesti ne rokiškėną, o teatro režisierių, pedagogą, kuris vertins kolegų darbą, kurio mokiniai vaidins spektakliuose? Gal reikėjo kviesti teatro kritiką, siūlyti jam iš profesionalios pusės pažvelgti į mūsų festivalį, parašyti recenzijas, apžvalgas?
Prieš festivalio uždarymą apie tai diskutavome su Lietuvių liaudies kultūros centro Teatro poskyrio specialistu, aktoriumi ir režisieriumi Ramūnu Abukevičiumi. Jo nuomone, teatro grandas Eimuntas Nekrošius, kaip ir Rimas Tuminas, dažniausiai statantys rusų klasiką, tarptautiniuose festivaliuose pasiekė pasaulinę šlovę, o G. Padegimas dairosi pjesių tarp Europos kūrėjų, jo spektakliai mėgstami Lietuvos žiūrovų, tačiau sunkiau skinasi kelią konkursuose, festivaliuose. Šių režisierių skirtingos teatrinės mokyklos, požiūriai, idėjos, o skirtumai per daug dideli, kad jie būtų vienas kito talentų gerbėjais… Siekdamas nuraminti aistras, R. Abukevičius pridūrė, jog festivalių, konkursų apdovanojimai – tai žaidimas žiūrovams sudominti, intrigai sukelti, kūrėjų talentams skatinti.
Kiek gi tie apdovanojimai svarbūs teatralams, taip pat mums, žiūrovams? Ar jie pasotina sielą, malšina alkį, troškulį? Atsakymo į šį klausimą ir ieškojo E. Nekrošiaus Bado meistras: scenoje kryžiaus forma sudėjęs taures, diplomus, atsigulęs ant jų, bandė dar kartą išgyventi didžiosios šlovės valandas. Pasitenkinimo nepajuto – buvo kieta, šalta, nejauku…
Pagrindinis prizas skirtas šokio spektakliui „Godos”. Šokio teatro „Aura” jaunasis projektas „Godos” konkuravo su E. Nekrošiaus „Bado meistru”. Pagrindinio prizo likimą nulėmė žiuri pirmininkas G. Padegimas, pasiskirsčius balsams po lygiai, balsavęs už šokį. Tiesa, Rokiškio teatro scenoje jis jo nematė, nes tądien dėstė savo studentams. Abejoju, ar jis gyvai šį spektaklį apskritai matė, nes „Godų” pirmoji premjera šokta Norvegijoje, o antroji – Rokiškyje.
Pagrindinio prizo skyrimas „Godoms” nuliūdino, gal net šokiravo E. Nekrošiaus kūrybos gerbėjus. Ar gali lietuvių ir norvegų tarptautinis šokių projektas nugalėti spektaklį, pretenduojantį į aukščiausią Lietuvos teatrinį apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių? Gal ir teisus Keistuolių teatro režisierius Aidas Giniotis, sakydamas, kad jų spektakliai skirti ne komisijoms, kritikams, o žiūrovui: kartą jį nuvilsi – teks vaidinti tuščioje salėje.
Spalvingas ir kasdienybės teatras – žurnalistinis darbas, nerežisuotas, nepasiduodantis išankstiniam planavimui, rikiavimui. Norisi netradicinių darbų, žurnalistinių tyrimų, o dažnai veržiasi temos, svarbios tik tiems, kurie jas atneša: išmindžioti žolynai, pasiklydę šuniukai, baseino statytojai, „aplipdę” asfaltuotą kelią moliu, benamio ardoma parapijos klėtis, duobėti keliai, pagaliau – uždarytas tualetas senamiestyje, vis tūpčiojanti ir miestiečių problemų nesprendžianti valdžia, panašios kasdienės buities bėdos… Telefonas kaista nuo skambučių. Ach tie lietuviai, tarsi užprogramuoti pykti, burbėti, priekaištauti… Visų jų širdies sopulius reikia išklausyti, visiems patarti, padėti ieškoti sprendimo. Į kasdienybės teatrą braunasi ir Lietuvos skandalai, siūbuojančios ministrų kėdės, priešrinkiminės partijų paieškos, rizikos šeimų siaubo istorijos…
Šiųmetį kovą užbaigs šv. Velykos. Per Didįjį Tridienį norisi stabtelėti, susimąstyti, tyloje pasvarstyti, kiek vaidybos ir tikrumo mūsų gyvenimo žaidimuose. Džiaugsmingą pavasario ir Kristaus prisikėlimo laukimą aptemdė teroro išpuoliai Briuselyje. Skaudi gyvenimo realybė – nesuvaidinta, pasėjusi nežinią, baimę, nusinešusi žmonių gyvybes. Tokie įvykiai verčia perkainoti vertybes, prieš netekties skausmą blanksta aistros dėl teatrinių apdovanojimų, sumenksta mūsų visų kasdienės bėdos. Gyvenimas tikrai labai jau permainingas, kaip ir tas pavasario oras…
Dalia ZIBOLIENĖ
