Ar grįžusius iš misijos spauda labai vargina: radijas, televizijos, portalai, laikraščiai?
Neteisinga būtų sakyti – vargina. Tai, ką darome, yra prasminga ir tai reikia viešinti. Kaip sakau, tokios pagalbos suteikimas yra galimybė gauti kreditą atgal: jei mūsų valstybei reikės pagalbos, mes jos galėsime tikėtis. Žmonės visaip kalba: per maža šalis tokioms išlaidoms. Tačiau misijos dar viena motyvacijų ir yra – pajusti, įsitikinti, kad esame reikalingi. Važiuojant į priekį, jautru buvo matyti prancūzus, mums mojančius: jie supranta, kad mes atvažiavome jiems padėti. Jų dėkingumas mus labai stipriai motyvavo. Manau, lygiai taip pat elgtumėmės ir mes, jei mums kažkas atvažiuotų į pagalbą.
Jūs neskridote, važiavote kolona. Po misijos gaisrinėmis mašinomis grįžote atgal. Ar iš čia Jūsų posakis „Pavargę ir motyvuoti“?
Taip, važiavome devynių gaisrinių automobilių kolona. Iš pradžių vykome į Žirondos departamentą, Bordo regione. Mums buvo paskirta darbo vieta, kurią turėjome išvalyti nuo gaisro židinių. Zona ėjo lygiagrečiai su pagrindiniu keliu, vedančiu į Lège-Cap-Ferret vietovę – pusiasalį, kuriame vasaros metu gali būti iki 100 tūkst. žmonių. Tas kelias buvo vienintelė evakuacijos galimybė. Belieka įsivaizduoti atsakomybę už kolegų prancūzų mums patikėtą užduotį – stengėmės dirbti maksimaliai gerai. Vėliau, prancūzų prašymu, dislokavomės už kelių šimtų kilometrų į Herault departamentą, Marselio regione. Manau, kad komanda atidavėme tiek jėgų, kiek galėjome atiduoti.
Motyvacija tokia ir yra: viskas, ką mes darėme, yra prasminga. Važiuodami į misiją žinojome, kad dirbsime sunkiai. Taip ir buvo. Darbas, darbo sąlygos, kelias atgal namo, be abejo, išvargino: grįžome pavargę ir motyvuoti. Man, kaip 40 narių komandos „Perkūnas“ vadovui, labai svarbu ir tai, kad visi grįžome sveiki.
Koks buvo pirmas įspūdis, atvažiavus į gaisrų regioną?
Pirma reakcija pamačius tai, kas vyksta, buvo mintis – kaip viską padaryti taip, kad grįžtume sveiki. Mūsų tikslas aiškus – mes turime padėti, tačiau kaip šią misiją atlikti nepatyrus žmogiškųjų nuostolių? Apokaliptinius filmus primenantys vaizdai šokiravo: juodi išdegę plotai. Važiuoji keliolika kilometrų, ir viskas juoda, juoda, juoda… Pamatai sudegusį namą ir vėl – bekraštė juoduma. Kai kur net ne juoda, o balta, nes nuo didelės kaitros viskas virtę miltais, dulkėmis. Matai žvėrelius, nebespėjusius išsigelbėti. Visa tai – katastrofa. Pirmame taške, kur mes dirbome, gaisro vieta buvo matuojama 15 kv. kilometrų plotu. Čia dirbo daug komandų, ne mes vieni, bet ar galite įsivaizduoti: važiuoji ir matai tik juodus plotus.
Buvo rizikų pakliūti į situaciją, iš kurios išeiti labai sunku?
Važiavome vykdyti darbų, kurie yra sudėtingi ir pavojingi. Mūsų užduotis – miško šukavimas specialiomis priemonėmis. Randi židinį ir privalai jį likviduoti. Vietos, kurias gaisrininkai vadina pypkėmis, gali atrodyti nepavojingos – tik dūmelis rūksta, o apačioje gali būti išdegusi didžiulė ertmė. Žinojome, kad dirbti privalėjome labai atsakingai. Vienas policininkas įkrito į tokią duobę ir patyrė trečio laipsnio nudegimą. Tokių pavojų mūsų komanda galėjo patirti bet kurioje vietoje. Įtampa visada buvo: atsipalaiduosi ir gali nukentėti.
Jau vykstant į misiją sužinojau, kad žuvo du prancūzų ugniagesiai. Jie sudegė automobilyje, turinčiame savaiminį gesinimą. Jie – savo šalyje, šios srities profesionalai, ir vis tiek tokie dalykai nutinka. Pavojingiausias yra greitas degimas: ugnis plinta viršūnėmis, ir vienu metu atrodo, kad liepsna priešais tave, o po akimirkos – jau už tavęs: taip žmogus atsiduria liepsnose.
Kritinių situacijų, ačiū Dievui, pavyko išvengti.
Koks buvo dienos režimas? Po kiek valandų dirbdavote?
Stengėmės viską susidėlioti taip, kad liktų laiko poilsiui ir ramiam miegui. Visą misijos laiką tai vertinome labai atsakingai. Poilsio trūkumas reikštų kritines klaidas: privalėjome išsaugoti budrumą. Nei mes, nei mūsų artimieji nenorėjo, kad kuriam nors kažkas atsitiktų. Miegui būtinai turėjo likti šešios valandos. Negalėjai leisti, kad žmonės jaustų pervargimą.
Kokioje temperatūroje tekdavo dirbti?
Pavėsyje būdavo 36–38 laipsniai. Jutiminė temperatūra dar aukštesnė. O ką jau kalbėti atokaitoje! Aplinkui viskas juoda, ir tas juodumas dar labiau atspindi karštį. Neturėjome termometrų, nežinau, kokioje temperatūroje teko dirbti, bet važiuojant automobiliu užmesdavai akį į parodymus: jie buvo tokie, kaip ir sakiau.
Ar su artimaisiais turėjote galimybę pabendrauti: jie žinojo, kaip Jums sekasi?
Techninės galimybės buvo, bet praktiškai galėjai paskambinti vos kartą per dieną. Dėl krūvio kartais rasdavai laiko tik žinutei: „Viskas gerai, visi saugūs.“
Gal buvo momentų, kai pagalvojote, kad misija per daug sunki?
Žinoma, buvo – visi esame žmonės. Bet dėliojiesi prioritetus ir atsakomybes, svarstai, ar tu to nori, ar gali? Juk dar yra šeima, vaikai. Man, kaip komandos vadovui, labai didelis galvos skausmas buvo tai, kad visi grįžtume sveiki.
Niekas neatsisakė tęsti misijos – neišvažiavo anksčiau?
Taip net negalėjo būti. Išvažiuoti iš misijos nebūtų jokių sąlygų, nebent ugniagesys patirtų traumą. Ačiū Dievui, tokių dalykų neįvyko. Komanda išvykome, komanda ir grįžome.
Kokiu principu komanda buvo formuojama?
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas vykdo specialistų, galinčių dalyvauti tarptautinėse pagalbos misijose, rezervo atranką. Pareigūnai jau turintys bazines žinias, savanoriškai pareiškia norą dalyvauti tokiose misijose. Atrinkti kandidatai vėliau dalyvauja pratybose ir mokymuose pagal skirtingas sritis – miškų gaisrų gesinimo, paieškos ir gelbėjimo po žemės drebėjimų, potvynių ir kitų nelaimių atvejams. Formuojant komandą atsižvelgiama ne tik į pareigūnų profesinį pasirengimą ir turimas kompetencijas, bet ir į jų fizinį pasirengimą bei psichologinį atsparumą. Tokios misijos vyksta sudėtingomis sąlygomis, reikalauja ištvermės, gebėjimo atlaikyti ilgalaikį fizinį ir emocinį krūvį bei stabiliai dirbti komandoje.
Gavus tarptautinės pagalbos poreikį, kviečiami konkrečiai misijai reikalingą pasirengimą turintys žmonės. Apsispręsti reikia labai greitai – šiuo atveju atsakymui buvo skirta mažiau nei viena para.
Šiai misijai reikėjo būtent miškų gaisrų gesinimo specialistų. Buvo suformuota 40 žmonių Lietuvos tarptautinės pagalbos komanda „Perkūnas“. Ją sudarė ugniagesiai gelbėtojai, logistai ir valdymo grupė. Komandos sudėtis formuojama pagal konkrečias numatytas funkcijas – kiekvienai iš jų turi būti paskirti atitinkamą pasirengimą, kompetencijas turintys žmonės.
Kaip įveikėte kalbos barjerą?
Prancūzija, kaip priimanti šalis, mums paskyrė ryšių pareigūną, reikalingą komunikuoti su tam tikromis valdančiomis institucijomis: ne visi prancūzai moka anglų kalbą. Džiaugiuosi, kad ir komandoje turėjome narį, laisvai kalbantį prancūziškai. Jis labai mums pagelbėjo, kai labai greitai reikėdavo gauti informaciją ar ja pasikeisti. Bet daugiausia bendravome anglų kalba.
Apibūdinkite įgytą patirtį.
Visų pirma – techniniai dalykai. Sakytum, menka detalė: mūsų ir prancūzų vandens paėmimo jungtys yra skirtingos. Jie šį dalyką išsprendė labai greitai, bet ateityje tai turime įsivertinti. Grįždami turėjome laiko apžvelgti visus taktinius globalinio gaisro gesinimo momentus. Įgyta patirtis nenueis perniek: ataskaitose ją perteiksime savo vadovybei.
Jei šiandien vėl pakviestų važiuoti į misiją Prancūzijoje. Ar ryžtumėtės?
Šiandien – ne. Juokauju taip sakydamas, bet iš tiesų reikia pailsėti, nuo kai kurių dalykų tiesiog atsigauti. Turiu ir tiesiogines savo funkcijas. Esu labai dėkingas Rokiškyje likusiems savo kolegoms: manęs nebuvo, bet kažkas mane vadavo, dirbo reikalingus darbus.
Džiugu yra tai, kad paklausti, ar kartotų misiją, 100 proc. komandos žmonių atsakė teigiamai. Beje, taip buvo ir po misijos Turkijoje, kurioje irgi teko dalyvauti.
Dėkui Jums už pokalbį ir už atliktą misiją.
Rita BRIEDIENĖ
