1940-ųjų birželio 14-oji tikriausiai buvo graži diena. Kaip ir šiandien, kvepėjo jazminais, žiedų galvas darželiuose lenkė bijūnai. Kaip ir šiandien, žmonės skubėjo į darbus, studentai laikė paskutiniuosius egzaminus laukdami nerūpestingos vasaros. Kaip ir šiandien, po kaitrios dienos aksominiame birželio danguje skleidėsi žvaigždės. Birželio 15-osios rytas aušo žvarbus ir rasotas. Iš miegų pakirdę žmonės nė neįtarė, kaip šiąnakt pasikeitė jų gyvenimas.
1940-ųjų birželio 15-osios naktį Lietuvos Vyriausybė priėmė Sovietų Sąjungos ultimatumą. Reikalauta daug: sudaryti naują, Kremliui priimtiną vyriausybę, įsileisti daugiau sovietų kariuomenės ir atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą gen. Kazį Skučą bei Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Ir visiškai nesvarbu, ar mūsų šalies Vyriausybė būtų tą ultimatumą atmetusi… Mat dar gerokai iki 9 valandos ryto – galutinio apsisprendimo termino – sieną peržengė gausi Sovietų Sąjungos kariuomenė. Tą naktį nebeliko laisvos Lietuvos valstybės… Ją ginant nebuvo paleistas nė vienas šūvis…
Šie faktai žinomi kiekvienam praprususiam šalies piliečiui. O štai kas tą baisiąją naktį dėjosi paskutiniosios Vyriausybės viduje, greičiausiai žinoma tik tiems, kuriems istorija – daugiau nei kelios eilutės mokykliniame vadovėlyje… O dėjosi keisti, sunkiai protu suvokiami dalykai. Antai tą baisiąją naktį ultimatumus savo valstybių vyriausybėms vežė Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai. Lėktuvo salone buvo mirtina tyla: net didžiausio, mirtino, pavojaus akivaizdoje trijų Baltijos sesių užsienio politikos vairininkai neturėjo ką pasakyti vienas kitam… Kaip ir daugelį metų iki to, taip ir nesugebėję sukurti veiksmingos gynybinės sąjungos: Baltijos Antantė tebuvo diplomatinė sąjunga popieriuje…
Tarp aukščiausiųjų valstybės vairininkų atsirado kvailių, kurie džiaugėsi… rusų rankomis atsikratysią įkyrėjusio autoritarinio Antano Smetonos režimo
Ir naktiniame paskutiniosios Antano Merkio vadovaujamos Vyriausybės posėdyje tvyrojo ne tik laidotuvių nuotaika. Tarp aukščiausiųjų valstybės vairininkų atsirado kvailių, kurie džiaugėsi… rusų rankomis atsikratysią įkyrėjusio autoritarinio Antano Smetonos režimo.
Lietuva pasidavė be šūvio. Daugelis žmonių tomis dienomis, kaip, beje, ir šiandien, manė, kad okupacija – tai tiesiog vienos vėliavos pakeitimas kita. Jie nuoširdžiai tikėjosi, kad, kaip ir anksčiau, eis į savo darbus, išlaikys verslus, dirbamą žemę, kitą nuosavybę, užsiims mėgstama veikla. Ypač daug tikėjosi smetoninio autoritarinio režimo nelepinti inteligentai: rašytojai, poetai. Juk ten, už tos geležinės sienos, parodomosiose ekskursijose buvo piešiamas stebuklingas pasakų šalies peizažas: kūrėjais dosniai rūpinosi valstybė, jiems ir darbo liaudžiai – visi patogumai tobulėti. Nenuostabu, kad tarpukario kultūros šulai vis uoliau mynė Sovietų Sąjungos ambasados slenkstį, kurio, kaip mėgsta kartoti istorikas Valius Kazlauskas, pirmame aukšte diplomatai guodė verkiančią poetę, o rūsyje šnipai konstravo bombas. Deja, svetingi anos šalies kviesliai „pamiršo“ parodyti 1937-ųjų valymus, Sibiro gulagus.
Nereikia stebėtis, kad kai kurie inteligentai susigundė sovietų įsiūlytais postais, tokiais kaip marionetinės vyriausybės vadovo krėslas. Iliuzijų rūkas buvo tvarus: inteligentija neuždavinėjo „nepatogių“ klausimų: kodėl įvedama cenzūra, kodėl Liaudies Seimo narius galima rinkti tik iš vienos partijos sąrašo, kodėl stiprėja persekiojimai, dažnėja areštai, kodėl nacionalizuotos gamyklos, fabrikai, perdalinta žemė. Tačiau po metų tautos šviesuliai savo kailiu pajuto, ką reiškia sandėris su šėtonu. Kai Laptevų jūros link išdundėjo gyvuliniai vagonai su 20 tūkst. mūsų šalies piliečių: moterų, vaikų, senukų. Apie tai, kokie žiaurūs buvo okupantai, mums ir pasauliui byloja Rainių tragedija, Juodupės kankiniai…
Ir 1941-ųjų birželio 21-ąją kovoti už šansą atkurti savo valstybę į gatves su ginklais išėjo ne tie ponai, kurie rankas šildėsi kaitrioje Stalino saulėje… Išėjo kariai, mokytojai, jaunimas. Kovoti už tai, kas taip apmaudžiai ir skaudžiai buvo prarasta – už savo valstybę… Kokie drąsūs buvo jie, manydami, kad dviejų Europos galybių dvikovoje sugebės išlaviruoti mažos valstybės laivelį. Dviejų galybių, kurių parašais 1939 m. rugpjūčio 23-iąją buvo nulemtas Baltijos šalių, Lenkijos likimas. Neišlaviravo. Kokie naivūs buvo tie jaunuoliai – laisvos valstybės pagrindas ir ateitis, pirmosiomis sukilimo valandomis sudarinėję jo dalyvių sąrašus, dalindamiesi būsimus medalius ir ordinus. Ir laimė, kad kai kurių išmintingų sukilėlių vadovų dėka tokie sąrašai atsidūrė liepsnose, kad nepatektų, kur nereikia…
Istorija kartais pergamentais, kartais krauju ir paraku iš amžių ar dešimtmečių glūdumos dėsto skaudžias pamokas gyviesiems, koks brangus ir vertingas laisvas gyvenimas
Laisvi lietuviai nacistinei Vokietijai nebuvo reikalingi, kaip ir nepriklausoma valstybė. Kai mūsų tautos žmonės amžiams susitepė nenuplaunama gėda – savo kaimynų, piliečių krauju. Istorikai skaičiuoja, kad tokių būta iki 6 tūkst. Beveik 200 tūkst. mūsų šalies piliečių atgulė bendruose kapuose. Per vieną vasarą… Per vieną vasarą ištuštėjo mūsų miestų gatvės.
Kam reikalinga ši skaudi istorija? Istorija kartais pergamentais, kartais krauju ir paraku iš amžių ar dešimtmečių glūdumos dėsto skaudžias pamokas gyviesiems, koks brangus ir vertingas laisvas gyvenimas. Ir kiek skaudžių nelaimių atneša noras obuoliauti su šėtonu… Todėl ir šiandien birželio 14-ąją vadiname Gedulo ir vilties diena. Gedulo už žuvusius, suluošintus, prarastus. Vilties, kad tai niekada nepasikartos…
Citata: “1940-ųjų birželio 15-osios naktį Lietuvos Vyriausybė priėmė Sovietų Sąjungos ultimatumą.” Tai kaip suprantu vyriausybė išdavė savo žmones ? Istorija mėgsta kartotis.