Koks vyras, jei nežvejoja? Toks poilsis nuo žmonos, darbo ir rūpesčių būdingas dažnam. Tiesa, vieniems žvejyba – gyvenimo būdas, kitiems – savaitgalio ar poilsio su draugais malonumas. Vieni sumeškeriotą žuvį gali paleisti, kiti kuria gurmaniškus jos ruošimo receptus. Vieni gaudo tik karpius, kiti – tik šamus. Tačiau visus vienija nerašyta taisyklė – didžiulį laimikį būtina pasverti…
Žvejo instinktas
Rokiškėnas Artūras Budzilavičius žvejoja nuo mažens. „Matyt, turiu žvejo instinktą“, – šypsojosi pašnekovas. Žūklėje jis užsimiršta, atitrūksta nuo visų rūpesčių, atsipalaiduoja ir galvoja tik apie žuvis. Anksčiau dalyvaudavo sportinės žūklės respublikinėse varžybose, priklausė V.Čereškos vadovaujamam žvejybos klubui. Šio neliko, todėl Artūras žvejoja vienas. „Gerų vietų neišduodu“, – kalba žvejys. Jo maršrutai – ne tik mūsų rajone, bet ir Šventojoj, Nemune, Kauno mariose ir Dauguvoj, kur yra šamų ir karšių. Tik šias žuvis p. Arūnas ir gaudo. „Jei pradėsi viską žvejoti, tai nieko nebepagausi: devyni amatai, o dešimtas badas. Juk taip sakoma?“ – kalba pašnekovas. Vasarą jis žvejoja šamus, o žiemą – tai, kas kimba. Šamus Artūrui ypač sekasi gaudyti – pernai Dauguvos upėje net 65 kg galiūną sužvejojo. Šiemet Paščio ežere pagavo 40 kg šamą. Nesuprasi, gal žvejas juokauja sakydamas, kad metus bent penkioms šeimoms šios žuvies užteks? Pas pusbrolį sodyboj jis išdarinėjo šamą ir dalino jį gabalais giminėms bei draugams. „Kiekvieną dieną tokių neprigaudysi. Tiesa, sezonas tik prasidėjo…“- kalba žvejys. Paščio ežero šamo žvejas laukęs nuo birželio pradžios… „Ar dažnas tokių pagauna? Malonus jausmas…“ – santūriai šypsosi Artūras. Žiemą jam skaniausi kepti ešeriukai, o vasarą – šamas, kurio mėsa skoniu šiek tiek panaši į karpio, bet ne tokia riebi.
Kaip energija gyslomis teka
“Jeigu man atsibostų žvejyba, tai, skaityk, Galvydžio nebėra”, – sako režisierius Egidijus Galvydis.
Spiningavimo lygoje aukščiausias jo pasiekimas – ketvirta vieta Lietuvoje. Tai buvo prieš kelerius metus, jis pats subūrė Rokiškio spiningautojų komandą, nors yra tekę žuvis gaudyti ir už klaipėdiečius. Šiandien jokios komandos p. Galvydis neturi, bet jo rytai be žvejybos nepraeina. Dažną aušrą jis pasitinka ežere. Žvejoja visam rajone, siekia ir Zarasus. “Dabar naktys ilgos, devintą ryto jau būnu namie, o išvažiuoju žvejybon antrą nakties”, – pomėgio ypatumais dalijasi pašnekovas. Vieni, sako, energijos semiasi bendraudami su žmonėmis, kiti – su Dievu, treti – iš gamtos. Egidijus priklauso tretiesiems. Būdamas gamtoj, ypač žvejodamas, jis pajunta, kaip gyslomis teka energija. “Bent kartą pasitikit saulėtekį ežere, ir viskas bus aišku”, – nedetalizuoja pojūčių jis. Ne rezultatas žvejyboje jam svarbus, o pats procesas. “Minti dviračiu irgi tikslas nereikalingas. Mini, ir tiek. Taip ir čia”, – lygina pašnekovas. Aišku, jei žuvį pagauna, – malonumas dvigubas, tačiau ją suvalgyti nebūtina. Gali net paleisti. Ne kartą yra taip daręs. “Žuvis, žinoma, skanu, bet juk nepridėsi jų pilno šaldytuvo”, – sako jis.
Egidijus žvejoja plėšrią žuvį. Karpinių negaudo, net plūdinės meškerės neturi. Tik – spiningą. Išlupta iš vandenų 9,87 kg lydeka – pati didžiausia jo gyvenime. “Pas gerą žveją svarstyklės visuomet yra. Tai – vienas svarbiausių atributų”, – dėstė žvejys, kuriam – nuodėmė namuose pragulėti gražiausią vasaros metą, nuo pavasario iki liepos mėnesio, kuomet pačios gražiausios ir ilgiausios naktys. Režisieriaus žodžiais, kiekvienam žmogui tokios naktys emocijų suteikia daug – vieni geria, kiti žvejoja, treti savaip kvailioja. Tačiau tie, kurie ir geria, ir žvejoja, anot Egidijaus, – ne žvejai. Šie du dalykai nesuderinami. Nesvarbu, kad žvejybon dažniausia jis važiuoja su draugais. Bežvejodami kalba “bet ką” ir jaučia, kaip ilsisi smegenys… “Buvo laikotarpis, kai žuvims neturėjau laiko. Jaučiausi išsekęs fiziškai ir emociškai”, – šypteli pašnekovas.
Gaudymo procesas
Jūžintų vidurinės mokyklos direktorius Eimutis Mališauskas apie žvejybą gali kalbėti neraginamas. Pasinėrusi plūdė, suveikęs signalizatorius, pagauta žuvis ir pats gaudymas jam suteikia daugybę emocijų.
“O pats didžiausias malonumas – traukti žuvį iš vandens”, – sako pašnekovas ir vardija karpių gaudymo subtilybes. Jo žodžiais, apie 7 kg sveriantį karpį reikia mokėti ištraukti. “Manot, pasinėrė plūdė, ir trauki? Reikia žinoti žuvies ypatumus, mokėti žaisti su ja, o karpiui negalima leisti apsiversti, nes aštriais pelekais jis gali nupjauti valą”, – dėstė žvejys, komerciniuose vandens plotuose organizuojantis žvejybas draugams. Jis žino, kad sėkmę lemia mėnulio fazės, paros laikas, vandens temperatūra, todėl yra dienų, kai net pilname karpių tvenkinyje nė vienas neužkibs.
“Būna, jog iš keturių žvejybos dienų dvi kimba, dvi ne. Pasikeitusi vėjo kryptis irgi turi reikšmės”, – dalijasi patirtimi p. Eimutis. Žvejoti jis mokėsi bene penkerius metus. Jo mokytojais buvo bičiuliai, save vadinantys profesionalais. Jo manymu, žuvys pasikeitė.
Sliekų patvory prisikasęs nelabai ką bepagausi. Žūklė, žinoma, nepigi pramoga. Pati didžiausia p. Eimučio sugauta žuvis nėra rekordiškai didelė: ji svėrė per 5 kg.
Jūžintiškiui negaila ir kulinarijos paslapčių, nes pats mėgsta gaminti žuvies patiekalus. Jo žodžiais, žuvies sriuba ir žuvienė – du skirtingi dalykai: žuvienę gali išvirti tik ant laužo, tam labai tinka karpis, lynas, ešerys. O iš rimtų kulinarų pašnekovas girdėjo, kad norint tikrą sriubos skonį pajausti reikia prisiminti senolių receptus, kuriuose surašyti svarbiausi prieskoniai – pipiras, druska ir žolelės. Žuvį p. Eimutis mokė kepti ir primityviu būdu. “Suvynioji ją į laikraštį, įmeti į laužą, ir iškepa”, – sakė jis.
Laimikis – valtyje
Rokiškėnas Mantas Gilys sako, jog žvejyba – poilsis ir azartas. Žodžiu, toks pat pomėgis kaip, tarkim, medžioklė.
Žvejoja jis nuo mažens, bene nuo dvylikos metų, nes tėtis irgi žvejojo. Tiesa, tuomet turėjo paprastą medinę meškerę. Su ja pirmą kartą pagavo karosą. Dabar Mantas – spiningų meistras, priklauso klubui “Auksinis starkis” ir jau antri metai dalyvauja rimtose Lietuvos žvejų varžybose. Jam patinka ne tik su žvejais dalintis patirtimi, bendrauti su jais, bet ir jausti pergalės azartą.
Didžiausias p. Manto laimikis – 6 kg lydeka, pagauta Mėlynės ežere, netoli Sartų. Kaip jautėsi? Nė nemoka apsakyti: drebėjo iš džiaugsmo, bet ir svarbiausia – suposi sėdėdamas (mat atsistoti negali) guminėje valtyje gal pusvalandį, kol tą žuvį ištraukė. Po savaitės kitame ežere Mantui vėl užkibo panašaus dydžio žuvis. Deja, nutrūko. Žvejys, patyręs ir nesėkmės skonį, dalijosi pastebėjimais: kai sekasi, pagauna azartas ir kitą kartą skubi važiuoti. Kai namo grįžta be žuvies, sau žada to ežero pusėn kojos daugiau nekelti. Tačiau pašnekovas supranta, kad žvejyba, kaip ir morkų ar kopūstų sodinimas, priklauso ne tik nuo sėkmės, bet ir nuo mėnulio fazės. Apie gamtiškas subtilybes – kada geriau kimba – Mantas pasiskaito ir rusiškuose, ir lietuviškuose žvejybos žurnaluose, internete. Paklaustas apie žuvienės receptą, jis sakė, jog lydeką visuomet kepa, o ešerį valgytų tik rūkytą.
Reda Milaknienė
