Kada labiausiai pasiilgstame tėvynės, kada jos labiausiai trūksta? Tai klausimas, į kurį nėra vieno atsakymo. Vieniems – tuomet, kai išvyksta kitur, kitiems – tik sulaukus garbingo amžiaus. Žinau tik viena – kokie bebūtume pikti, nėra nė vieno žmogaus, kuris neturėtų tėvynės. Jos, kaip ir tėvų, pasirinkti negalima – tai likimo duota. Galima pasikeisti pilietybę, gyvenamąją vietą, kalbėti kita kalba, tačiau gimtinės kvapas ir gimtųjų vietų vaizdai išliks atmintyje visą gyvenimą.
Žmogus kažkuo panašus į paukščius. Tik gal paukščiai kantresni. Kiekvieną rudenį jie išskrenda į šiltus kraštus, tačiau vos pradėjus busti pavasariui pakelia sparnus atgal – namo. Dažnai nutinka taip, kad gimtasis lizdas dar būna šaltas, ledais ir sniegu pasidengęs, tačiau, nors sušalę ir drebantys, paukščiai nesitraukia nuo savo lizdo. Štai kokia stipri gimtųjų namų trauka!
Tikriausiai tokią namų trauką jautė ir mūsų tremtiniai, kurie išvežti už tūkstančių kilometrų turėjo vienintelę svajonę – atgulti amžinojo poilsio savo tėviškėje. Kada pirmieji tremtinių kauleliai po kelių dešimčių buvo pargabenti į Lietuvą, niekam nekilo klausimas kodėl.
Ar tikrai dabar taip blogai gyvename? Ne, tikriausiai yra blogas mūsų požiūris. Parduotuvėje maistą renkasi dvi moterys. Nepažįstamos jos, tačiau vyresnė išdrįsta paklausti jaunesnės, kuris margarinas lentynoje pats pigiausias. „Nežinau, jo neperku, tačiau imkit sviesto – ką jūs tokį prastą valgysite“, – pataria paklaustoji. „Ką tu, vaikeli, mano pensija per maža, kad sviestą ir mėsą valgyčiau“, – kukliai atsako senolė. Paima moteriškė kelis sviesto pakelius, varškės, dešros, batono ir viską sukrovusi į senolės krepšelį liepia eiti prie kasos – sumokėsianti pati. Dėkingumu nušvito močiutės akys, sakė ji dabar visą savaitę gyvensianti kaip karalienė. Kaip padėkos ženklą pasiklausė geradarės vardo ir sakė už ją pasimelsianti. Atrodo, ką gali pakeisti tik septynis eurus kainavusi kukli dovana nepažįstamai močiutei. O pakeitė labai daug. Du žmonės, prieš akimirką buvę liūdni ir pavargę nuo buities, nepriteklių, staiga išėjo nušvitusiais veidais. Viena – sujaudinta nepažįstamosios gerumo, kita – su mintimi, kad galėjo būti kažkam naudinga, kad sulaukė padėkos. Nė iš vienos lūpų neišgirdau piktų žodžių, kad tėvynė bloga, kad sunku gyventi, nes abi moka dalintis tuo, ką turi.
Manau, tai pati didžiausia pamoka ir pavyzdys niurzgantiems, kad bloga pas mus, kad žmonės blogi. Išmokime dalintis, pamatyti vienas kitą – tada ir duona bus skalsesnė, ir vargstančiųjų mažiau.
Yra valstybių, kur žmonės gyvena molio trobelėse, o maistui gali išleisti vos vieną dolerį per dieną. Bet gyvena, nors ir labai sunkiai. Jie turi labai daug meilės artimui, pagarbos – tai ir suteikia jiems vilties, jėgų. Jie patys kuriasi gyvenimą, nelaukia kada kas nors pagelbės. Viską daro kartu, su šypsena, be pykčio.
Štai ko mums labiausiai trūksta – vienybės ir kantrybės. Apsidairykime kiekvienas aplinkui, padėkime vargstančiam, tada nebebus laiko keikti savo šalies, kažko reikalauti iš kitų. Tik savoje žemėje augalas prigyja ir duoda vaisių. Svetima žemė, nors ir derlinga, ne visuomet būna pati geriausia. Atminkime tai.
