Rokiškio rajonas gali didžiuotis išskirtinio dydžio medžiais – Bradesių ir Žiūkeliškių ąžuolais bei Mataučiznos guoba netoli Gindvilių. Tačiau mes turime ir neeilinių parkų retų augalų bei medynų, kur leidžiama įžengti tik išrinktiesiems…
Ūkinė veikla vykdoma 86 proc. rajono miškų. Likusioji dalis – 14 proc. mūsų krašto girių, arba kas septintas miško hektaras, – įvairiais požiūriais vertingi plotai, saugomos teritorijos, kuriose uždrausta arba apribota ūkinė veikla. Apie šiuos ypatingus plotus mūsų laikraščio skaitytojams pasakojo Rokiškio miškų urėdijos urėdo pavaduotojas Gintautas BARONAS.
Išdžiūvo vertingiausi…
Bene prieš 17 metų siautusi vėtra išguldė medžius. Tada prasidėjo kinivarpų siautulys. Viso to padarinys – išdžiūvo Rubikių miško eglynai, vertingiausi visoje Lietuvoje. Miškininkas G.Baronas ir šiandien prisimena, ką jausdavo įžengęs į nepaprastą eglyną, kurio hektaras talpino 800 kubų eglių… “Deja, toks miškas ataugs tik mūsų anūkams”, – kalbėjo pašnekovas.
Šnekant apie vertingus ir šiandien gyvus rajono medynus miškininkas vardino rajono teritorijoje esančius valstybinius draustinius. Didžiausias jų – Suvainiškio telmologinis, arba pelkių draustinis. O įdomiausias, spalvingiausias, jo žodžiais, – Čedaso ornitologinis, paukščių apsaugai skirtas draustinis. Čia saugomos juodųjų žuvėdrų ir plovinių vištelių telkimosi, veisimosi vietos.
Įžengiama ne visiems
Vertingas objektas, aišku, – Sartų regioninis parkas, išsidėstęs palei Sartų ežerą. Jis užima beveik vienodus Zarasų bei Rokiškio rajonų plotus – beveik po 2000 ha. Jame yra vienintelis rezervatas – miškai netoli Minkūnų durpyno, kuriuose uždrausta bet kokia veikla: čia draudžiama net grybauti ar uogauti. Miškui leidžiama vystytis savaime, natūraliai, be žmogaus įsikišimo. Urėdo pavaduotojas patikslino: mokslininkai, tyrinėtojai į rezervatą, aišku, patenka ir turi galimybę tirti, kaip keičiasi jo ekosistemos.
Sartų regioniniame parke Rokiškio rajono teritorijoje yra ir botaninis-zoologinis draustinis. Jis yra didžiausias regioniniame parke, užimantis per 500 ha. Jau iš pavadinimo turėtų būti aišku, kad čia globojami gyvūnai ir augalai. Šiame parke – meškinio česnako plotai. Siauri jo lapeliai skoniu tikrai primena česnaką. Teigiama, kad Sibire tremtiniai lietuviai atpažino savo girių meškinį česnaką, kuris buvo tarsi vaistininkas, padėjęs žmonėms apsiginti nuo daugybės ligų. Apie jį “Gimtasis Rokiškis” gamtosaugos projekte “Rokiškio miškai šaukiasi pagalbos” dar rašys, tad sveikuolis česnakas tegu ilsisi po sniegu…
Sartų regioniniame parke išsidėstę ir hidrografinis draustinis, užimantis 60 ha, ir 145 ha rekreacinė, arba poilsio zona.
PAST ir BAST
Vertingais medynais miškininkai išskiria ir specialius pavadinimus turinčias “Natūra 2000 teritorijas”. Jos yra dviejų rūšių. PAST – paukščių apsaugai svarbios, o BAST – buveinių apsaugai svarbios teritorijos. Miškininkas G.Baronas pateikė pavyzdį. Tarkim, paukščių apsaugai svarbi Nemunėlio upės apsaugos zona, kurioje saugomos griežlių perimvietės. Dėl tos pačios priežasties vertingas ir Šaltojos bei Vyžuonos upių slėnis. Teritorijų saugojimas priklauso nuo to, kokie augalai ir gyvūnai jose gyvena.
Vertingi ekologija
Minėtiems 14 proc. miškų priklauso ir medynai, kurie vadinami kertinėmis miško buveinėmis. Jų rajone – 350 ha. Jos fiksuojamos tik valstybiniuose miškuose. Daugiausia tai – perbrendę medynai, apačioje apaugę samanomis, nedideli, 1-3 ha sklypeliai – ertinės miško buveinės. Jose, kaip ir rezervate, žmogui neleista mojuoti kirviu ar kaip nors kitaip kištis. Tai vietos, kur veisiasi mikroflora ir mikrofauna. Šios vietovės ypač vertingos ekologiniu požiūriu. Tokių yra visose Rokiškio rajono girininkijose. Medžiai, atskirti buveinėms, pažymėti dažais. Miškininkas įsitikinęs, kad žmonės nelabai kreipia į juos dėmesį, nes grybauti ar uogauti šiose vietose nedraudžiama.
Genetinis draustinis
Prie geriausių medynų priskiriami genetiniai draustiniai. Jie siūruoja medžiais, vertingais medienos kokybe, geru augimu ir kitomis savybėmis. Juose kirtimai dažniausia ribojami arba jie iškertami plynai, kad vėliau vėl būtų galima atželdinti. Rajone genetinių draustinių tėra vos trys. Didžiausias jų – pušies genetinis draustinis, užimantis 49 ha, esantis Rokiškio girininkijos Apūniškio miške, tarp Steponių ir Miliūnų kaimų. Antrasis – drebulės genetinis draustinis, esąs Jodupės girininkijos Kukių miške. Jis užima vos 2 ha. Dar vienas – Kamajų girininkijos Sartų regioninio parko teritorijoje. Tai – liepos genetinis draustinis, užimantis vos 3 ha, anot urėdo pavaduotojo G.Barono, itin retas dalykas.
Prie saugotinų priskiriami ir sėkliniai medynai. Tai tie, kuriuose renkamos sėklos. Jų rajone yra 6 vietose. Čia miškininkai renka pušų, ąžuolų, juodalksnių, eglių ir beržų sėklas. Panašios ir juodalksnio bei pušies sėklinės plantacijos, skiriamos tik sėkloms rinkti. Jos yra Rokiškio medelyno teritorijoje.
Apie parkus
Su miškininku kalbėjomės ir apie Rokiškio rajono parkus. Jie, kaip ir miškai, ne vienos kategorijos ar rūšies. Mat vadinamieji miško parkai dažniausia Dievo sutverti. Čia vos “pridėta žmogaus rankos” – pastatytas suolelis ar tiltas. Tuo tarpu dvarų parkai – tai parkai tikrąja šio žodžio prasme. Juos kūrė žmogus, jų mūsų rajone ne vienas. Ir prižiūrimų, ir apleistų. Dėl pastarųjų mišką mylintiems kaip ir Maironiui “verkia iš skausmo širdis”.
Miško parkais girininkai vadina keturias vietoves – esančią prie Miliūnų tvenkinio, Antanašės ežero, Vyžuonos pakrančių ir Kazliškio šilelis. Tačiau labiausia saugotini vis dėlto dvarų parkai. Geriausiai jie prižiūrėti, anot pašnekovo, Rokiškio ir Salų dvarų. Rokiškio dvaro parkas išsiskiria retesniais egzotiškais medžiais, galbūt atvežtais ir įveistais buvusių grafų. Pavyzdžiui, prie pat mūsų dvaro auga du sidabriniai klevai šviesiais lapais. Jie – ne mūsų krašto medžiai.
Tuo tarpu šalia Salų dvaro veši mažalapių liepų alėja. Salų dvaro istorija – viena seniausių Lietuvoje ir, anot istorinių šaltinių, dar XVI a. minimas Salų miško parkas ir šalia įsikūręs žvėrynas.
Deja, kiti rajono dvarų parkai, anot pašnekovo, kelia tik liūdesį. Ypač Onuškio rūmų parkas su jo pradžioje stypsančia sena veimutine pušimi, nudžiūvusia viršūne.
Ilzenbergo dvaro parke, prie Ilgio ežero, anot miškininko, yra ypač vertingų krūmų ir medžių, kuriuos, matyt, atvežė rūmus statęs vokiečių kilmės Rusijos inžinierius. Jis čia įveisė paprastojo klevo įvairias formas, Engelmano eglę, galingų senų mažalapių liepų eilę.
Miškininkų požiūriu, vertas dėmesio ir Tarnavo dvaro parkas. Mat čia galima rasti išskirtinės formos kalninių guobų, Švedlerio formos paprastąjį klevą. Pandėlio dvaro parkas miškininkams svarbus tuo, kad čia auga šešios lauralapės tuopos…
Reda Milaknienė
