Pabaiga. Pradžia 2017 04 22 Nr. 45
Pilna kontrastų
Įsikūrėme ir iš karto nuėjome miegoti. Sukilome po pietų ir pėsti iškeliavome į Bukavelio centrą pasidairyti. Kelias vingiuoja palei kalnų upelį, važiuojamąja dalimi eiti pavojinga – eismas didelis, o kur pėsčiam dėtis? Šaligatvio nėra, tik murzinas, pažliugęs takelis kitoj pusėj kelio atitvaro. Vaikšto tik vietiniai, o turistai taksi važinėja, nes kainos juokingos: nuo viešbučio iki centro – pora eurų.
Na, miestelis – pilnas kontrastų, šalia prabangių viešbučių yra daug pradėtų ir užkonservuotų statybviečių, kurios tikrai nepuošia. Įspūdis dvejopas, matyti, kad verslas stipriai trūktelėjo į priekį – viešbučiai, parduotuvės, restoranai, SPA ir visas slidinėjimo kompleksas, yra ir darbo vietų, ir turistų, o kartu ir daug mokesčių. Tačiau štai valstybės grąža miesteliui minimali – keliai apgailėtini, šaligatvių nėra, upė virtusi atvira kanalizacija. Pasidairėme po turgelį: suvenyrai, vilnonės kojinės su užrašu „Bukovel“, natūralaus avikailio liemenės (nesusilaikiau ir vieną parvežiau lauktuvių), įvairios trauktinės, užpiltinės ir miško uogų naminis vynas. Su tais dalykais geriau nerizikuoti – tokia nuoširdi pardavėja pasirodė, o įkišo kažkokį vyno spalvos gėrimą – vanduo, sirupas ir degtinės dėl kvapo įmaišyta. Reikėjo ar nereikėjo, bet prisipirkome kalnų žolelių: ir gerti, ir ant pirties akmenų pilti, ir trinti, ir po pagalve dėti. Kodėl pirkome? Labai pigios buvo – reikėjo pinigus kažkur protingai investuoti.
Maisto ir muzikos
Besisukiodami po miestelį ant kalno pamatėme restorano „Gribovachata“ reklamą. Slidininkų forume, restoranų kategorijoje, jis dalijosi pirmąją reitingo vietą – reikia patikrinti tautiečių skonį. Visi nacionaliniai restoranai – visos „chatos“ ir „kolybos“ – panašaus interjero: čia sunešta, sustatyta, sukabinėta viskas, kas buityje nereikalinga ir seniai nebenaudojama, nesukant galvos dėl stiliaus ir epochos – šalia gali stovėti medinė sviesto muštuvė ir sovietinis pieno separatorius, senoviška gelda ir skalbimo mašina „Riga 5“ – toks ten stiliaus pojūtis. Meniu čempionas – „uchrainskyj boršč“ – beveik visada vykęs pasirinkimas. Su antraisiais patiekalais reikia elgtis atsargiau – atidžiai panagrinėti svorį, apsidairyti aplinkui, ką žmonės valgo, arba kelis kartus perklausti padavėjų, nes iš kainos mažai ką suprasi (dažniausiai nurodyta 100 g kaina). Gali atnešti pusantro kilogramo karką arba panašaus svorio upėtakį. Ką vienas su tokia porcija veiksi? Garnyrą reikia rinktis atskirai už papildomą kainą. Labai patiko marinuoti baravykiukai, pagal jų kainą, porcijos dydį ir kokybę galima spręsti, kad pernai grybų pridygo gausiai. Nacionaliniai patiekalai – tai dažniausiai ant žarijų kepta grilio mėsytė, žuvis ir daržovės. Egzotikos mėgėjai gali užsisakyti strutienos šašlyką ar krokodilienos kepsnį. Naminis alus šiaip sau, jau geriau alus „iš krano“, o dar geresnis pasirinkimas – konjakas „Zakarpatskij“ – puikaus aromato ir skonio gėrimas. Vakarais „kolybose“ groja tenykštės „Duokim garo“ kapelos, labai dažnai ir įkyriai renkančios vietinius LATGA‘os (autorių teisių) mokesčius. Būna, prieina prie stalelio kapela ir sugroja vieną, paskui kitą trankią guculų melodiją, o jeigu turi tik mokėjimo kortelę, kaip susimokėsi? Todėl geriausiai visada nešiotis grynųjų ir su atsarga netgi einant ten, kur galima atsiskaityti kortele, banko terminalai dažnai stringa: prisimenu vargšą barmeną, kuris, užsilipęs ant kėdės ir ištiesęs ranką aukštyn, kelias minutes „gaudė internetą“, kol kvitas išvažiavo.
Jei turi „košės“ galvoje ir laikaisi plano…
Slidinėjimo reikalų ėmėmės kitą dieną nuo pat ryto. „Ski“ pasus pirkome viešbutyje, taip pigiau, ir eilėse prie kasų nereikia stumdytis. Kol užsidėjome slidininkų batus, taksi atvažiavo ir nuvežė iki pat keltuvo už pora eurų. Diena saulėta, keltuvai nauji, trasos lygios, puikiai paruoštos – bendras vaizdas sužavėjo. Raudonos ir juodos trasos nėra ilgos, bet tinkamos nusileisti vienu ypu, kitaip tariant, vienu atsikvėpimu, o kojos tuo metu pailsi keltuve. Mėlynosios tiesiog puikios – plačios, į pabaigą nesusiaurėja, kaip dažnai būna Alpėse, kur dienai baigiantis susidaro slidininkų kamščiai ir pradedantiesiems neretai iškyla problemų.
Keltuvai ir slidinėjimo trasos taip suprojektuotos, kad galėtum keliauti ratu: visą dieną gali slidinėti saulėtajame šlaite. Prie keltuvo, kalno viršūnėje ar gražesnėje vietoje, kur sueina kelios trasos, įrengta poilsio zona slidininkams, pastatyta „kolyba“, kur gali numarinti alkio kirminą, atstatyti skysčių pusiausvyrą ar išgerti karšto vyno. Iš pirmo žvilgsnio tokių vietų net per daug, kita vertus, niekada nereikia laukti, visada rasi, kur prisėsti pailsėti ir pasišildyti. Nėra „kažkokių“ eilių ir prie keltuvų kalne, apie ką mes buvome prisiklausę ir prisiskaitę išvažiuodami. Gal sezoninio piko metu būna kitaip? Tie keli pagrindiniai keltuvai, kurie kelia iš miestelio širdies, savaime aišku, yra apkrauti labiau, ten visko pasitaiko.
Mes visada pradėdavome su pirmaisiais ir „nukeliaudavome“ atokiau nuo pagrindinių keltuvų. Bukavelyje pikas paprastai prasideda apie vidurdienį, kai prieš baigiantis slidinėjimo laikui suaktyvėja slidininkai, kurie tebūna išsipirkę pusės dienos „ski“ pasą. Čia populiaru slidinėti iki 14 val., kadangi pigiau ir trasos būna geresnės. Vėliau jau reikia „rankioti“ atokesnes trasas, kurios būna mažiau „išdrožtos“. Teko, žinoma, kelis kartus papulti į eiles ir pastovėti kokias penkias minutes, bet kai prisimeni, kaip Slovakijos Tatruose keltuvo laukdavai kone pusvalandį, o prieš tave stovintis lenkas dar užleisdavo visą plačią savo giminę, suima juokas – nėra čia tų eilių, jeigu turi „košės“ galvoje ir laikaisi plano.
Neteko eilėse pajusti ir chamiškumo, apie kurį daug buvome prisiskaitę išvažiuodami. Apie tai gali diskutuoti ir rašyti tik niekur nebuvę ir „pasaulio“ nematę pradedantieji slidininkai – tokiems inkubatoriaus viščiukams ir vaikas gali sukelti nepasitenkinimą, taip iš mažmožio priskaldoma tiek malkų, kad internetas net „putoja“.
Skaičiau ir apie tai, kad daug kas lenda be eilės. Ne visai taip – yra VIP praėjimas, kuriuo naudojasi tokios kortelės turėtojai, bet ji labai brangi ir tokių „oligarchų“ tėra vienas kitas. Daugiausia VIP praėjimu naudojasi slidinėjimo instruktoriai su savo mokiniais ir jaunieji slidininkai, Ukrainos kalnų slidinėjimo būsimosios žvaigždės, su šalies rinktinės skiriamaisiais ženklais ant nugaros.
Daugiau tvarkos, mano nuožiūra, galėtų būti tik prie kelių pagrindinių keltuvų – reikia, kiek tolėliau nuo praėjimo vartelių pastatyti kreipiamuosius atitvarus, kad žmonės po vieną pričiuožtų prie turniketų ir problemos neliktų.
Plačiau skaitykite ketvirtadienio „Gimtajame…“
