Tremtis
Kelionė, prasidėjusi 1948 m. gegužės 22-osios ankstyvą rytą, tęsėsi ilgai. Nors nuo tų dienų jau šešios dešimtys su didžiausiu kaupu praėjusios, tačiau vaizdiniai, pasilikę vaiko sąmonėje, iki šiol dar degina… Kukli manta, sukrauta į arklinį vežimą. Klaikus skausmas, gniaužiantis ne tik ašaras, bet draskantis sielą. Visa šešių asmenų Masių šeima – vaikai Valentinas, Alfonsas Vytautas, Elena ir Adolfas bei tėvai Pranas ir Akvilė – tylomis atsisveikino su namais, kurie vis tolo, ir vis sunkiau buvo įžiūrimi po kiekvieno net mažiausio kelio linkio. Sovietiniai pareigūnai, bijodami partizanų, juos vežė aplinkiniais – prastesniais keliais. Išsiliejo pienas iš kratomo bidonėlio. Obelių geležinkelio stotyje jau lūkuriavo daugiau panašaus likimo žmonių. Į gyvulinius vagonus, nepraleidusius nė menkiausio saulės spindulio, buvo „sugrūsti“ visi, tremiami už tai, kad augino duoną ir vaikus, mylėjo Dievą, Tėvynę ir darbą. Traukinys, kurio vagonuose nebuvo net tualeto, monotoniškai linguodamas, dundėjo rytų link. Tiesa, iš pradžių žmonės nė nenutuokė, kurion pusėn juos veža. Drąsesni vyrai, supratę, kad tamsa dar labiau sunkina žmonių psichologinę būseną, jau po kelių parų pradraskė užkaltus langelius. Dabar tremiamieji jau galėjo orientuotis, koks paros metas, matyti, koks oras lauke, o dūstantieji nuo pritvinkusio oro, gaudavo plaučiams gurkšnį gaivos. Vandenio kažkiek duodavo. Žmonės valgė, kas ką turėjo.
Labiausiai slėgė nežinia
Jau pravažiavus Uralą traukinys sustojo. Nors ir neilgam. Visi skubėjo atlikti gamtinių reikalų. Vaiko sąmonė užfiksavo baisius vaizdus, lydėjusius visą gyvenimą: suaugusių žmonių ašaras, motinų išgyvenimus. Alfonsas Vytautas manė, kad vaikams tragizmas buvęs kiek mažesnis, tačiau praradimų skausmą ir namų netektį kiekvienas išgyvenęs siaubingai.
Krasnojarsko krašte žmones išlaipino su visais maišais. Mažytėn pirtelėn buvo suvaryti vaikai – kartu su jaunesniuoju broliuku ir sesute, mamos paragintas, „susilankstęs dvilinkas“ įlindo ir Alfonsas Vytautas. Visgi ne lauke. Suaugusiesiems vietos neužteko – jie liko lauke, nors liūtis visus merkė iki paskutinio siūlo galo. Ryte visi buvo vedami į dviejų aukštų laivą „Marija Uljanova“. Neilgas plaukimas Jenisiejumi – vandeningiausia plačia Rusijos upe, ir 15–20 tremtinių šeimų išlaipintos miške. Alfonsas Vytautas paminė, kaip su baime žmonės žvalgėsi ir tylomis šnibždėjosi: „Čia jau turbūt bus mūsų pabaiga“, nes Lietuvoje gerai buvo žinomi žydų naikinimai. Šalia dunksantis miškas tik dar labiau baugino, o Sibiro šaltis tiesiog virinte virino, paralyžiuodamas ir kūną, ir mintis. Labiausiai, aišku, slėgė nežinia…
Taip prasidėjo gyvenimas
Tai, kad ir tose vietose gyvena žmonės, tremtiniai suprato, kai pamatė keletą vaikų, kuriuos atginė noras „pasiciekavyti“. Už kokio gero kilometro, būta gyvenvietės. Vietiniai iš anksto buvo įspėti, jog bus atvežti banditai – itin pavojingi nusikaltėliai. Vietiniai žiūrėjo į lietuvius įtariai, bijodami tokių baisių žmonių.
Tremtinių šeimoms buvo suteikti „gyvenamieji plotai“. Dvi šeimos – šešių asmenų Masių ir panevėžiečių Vasiliauskų šeimos buvo apgyvendintos nedidelėje būdelytėje, kurioje anksčiau laikyti kolūkio arklių pavalkai. Būdelės abiejuose pakraščiuose padarė narus gulėti: vienoje pusėje – Masių šeimai, kitoje – Vasiliauskams, su kuriais bendrystė išliko ir vėliau, jau grįžus į Lietuvą. Rytais visi atsikelti negalėjo – praėjimo nebelikdavę. Kvapas būdelėje siaubingas – toks arklio šuto. Bet pakeisti nieko nebuvo galima, džiaugėsi turėdami bent stogą virš galvos. Nebuvo ant ko ir maistą ruošti, nors ir jis, iš Lietuvos atsivežtas, tirpo. Nežinau, kaip mama, pamačiusi, kad viena vietinė vištas lesino iš „senobiškos“ keptuvėlės, ją gavo – išmainė į ką nors, ar nusipirko. Iššveitė ją, ištrynė, išplovė. Oi, kaip pravertė tada lašiniai ir taukai, atsivežti iš Lietuvos! Taip ir prasidėjo gyvenimas naujojoje vietoje.
Ganė ir karves
Netrukus suaugusius pradėjo varyti į darbą. Po truputį pradėjo duoti duonos: vaikams – po 200 g, o dirbančiam – po 800 g. Parduotuvė – mažutis kambarėlis, o žmonių – vietinių ir tremtinių – prisirinkdavo daug: duona pagal sąrašą, sunormuota. „Aš, mažutis, jau stovėti nebegalėjau, reikėdavo galvą iškišti, kad nesuspaustų. Iš parduotuvės išėjus, prižiūrėtojo-komendanto šuo visada pasitikdavo: reikėdavo ir jam duonos atlaužti. Kol namo pareidavai, dar duonos kąsnelį nukąsdavai. Parduotuvėje kartais dar būdavo ir žuvies, kurią visi vadino „garbuša“. Sūri buvusi, kad ilgiau išsilaikytų. Bet ir jos negalėjai pirkti tiek, kiek tik nori – tik retsykiais. Tėvas dirbo miške. Ir brolis. Pjaudavo abu rankine „piela“. Arkliais veždavo mišką. Paskui jau pastatė lentpjūvę – vagoną, kuriame elektrą gamino. Dieną gamindavo elektrą – pjaudavo pabėgius. Iš aplinkinių kolūkių žiemą privarydavo kolūkiečių su arkliais, kurie irgi talkininkavo – veždavo mišką. Vargom taip“, – pasakojo Alfonsas Vytautas, tačiau ir tame atsidūsėjime, ir visoje jo kalboje neišgirdome jokių keiksnojimų lemčiai. Pavasarį tėvas pradėjęs ganyti žmonių karves. Jam padėjęs ir vyresnysis sūnus. Nuo žmogaus už ganomą karvę gaudavo po 15 rublių per mėnesį ir dar po litrą pieno.
Vėl nuo pirmos klasės
Rudenį vaikai pradėjo eiti mokyklon. Viename pastato gale mokėsi vietiniai, o lietuviai – kitame gale. Šildymas – statinė, perpjauta perpus. Jei šalta, pasikūrei. „Lietuvoje mokiausi trečiame skyriuje. O ten vėl ėjau į pirmą klasę, nes nė žodelio rusiškai nemokėjau ir nesupratau“, – pasakojo buvęs tremtinys ir prisiminė, kad lietuviukai rusų kalbą greitai išmoko ir su vietiniais mielai žaisdavo tinklinį. Alfonsas Vytautas puikiai prisiminė savo mokytoją. Atmintį gerą turėjęs, greit eilėraščius įsimindavo. Vietiniai jų neskriaudė, nors iš pradžių įtariai žiūrėjo. Paskui prisipažino, kad įbauginti buvo – bijojo lyg kokių galvažudžių.
Keturias klases baigus, kita mokykla buvo tik už 12 kilometrų – kitapus upės. Priėjus prie upės, tekdavo šaukti: „Lodku!“ (valtį!). „Žiemą labai patogu – laukti nereikėdavo – eidavome tiesiai per ledą. Jei 42 laipsniai šalčio, į mokyklą nereikėdavę. „Mes, berniokai, bėgdavome namo. Bėgant upe toks skersvėjis gaudavosi – labai labai šalta: nosis iškart pabaltuodavo. O kartais su draugu, pastebėję, kad jau veidas bąla, įkišdavome galvą į sniegą atsistodami ant galvos, kojomis į viršų, kad kraujas žemyn sutekėtų į galvą. Po tokios „procedūros“ vėl bėgte namo. Iš namų įdėdavo duonos forminės, pieno – jau turėjome karvę, dvi šeimos buvome nusipirkę. Iš namų įdėdavo indeliuose šaldyto pieno: sušaldydavo kaip sūris. Išsivirdavome miežinių kruopų. Negalėdavai nieko daugiau norėti – džiaugdavaisi, kad tokių būdavo“, – miela tarmiška šnekta tvino pasakojimai.
Vertėsi kaip išmanydami
„Pavasarį žemę pradėjom dirbti. Viską darydavome kastuvu. Žemė labai gera, derlinga. Trąšų nereikėjo. Iškirstuose miškuose traktoriumi rėžius padarydavo, sunumeruodavo. Paskui numerėlius traukdavome – kokį ištraukdavome, tokį rėželį ir turėdavome. Kur papildomai tik žemės rasdavome – ten ir sodindavome“, – pasakojo A. V. Masys apie lietuvių darbštumą.
Sibire augo daug serbentų – juodųjų ir raudonųjų. Skanios ievų uogos, kurių kaip mat galėjai pilną kibirą prisirinkti – jos kekėmis augo. Sumaltas uogas į bandeles dėdavo. Matydami, kaip vietiniai jas kepa, šį būdą greit perėmė ir tremtiniai, nes maisto trūkumas visada buvo jaučiamas.
„O jau musių, kiek jų daug buvo. Ypač, kai apsiniaukę. Įsivaizduokite: eini per smėlį, ir smėlis – į akis. Ten taip ir buvo – tik muselės. Net įkvėpti negali. Arklidė netoliese buvo. Nueidavau, iš arklio uodegos papešiodavau ašutų. Pasidaręs staklytes, tinklelį ausdavau. Maišą pasiuva. Priekyje – tinklelį deda. Būtinai iš tamsių ašutų – šviesus netinka. Tokius tinklelius parduodavau po 15 rublių. Sunku buvo dirbti su tokiais maišais ant galvos. Bulvių rogutėmis 8–12 km važiuodavome žiemą į kitą Jenisiejaus pusę. Mama traukia rogutėles, o aš lazda stumiu. Bulves kailiniais apklodavome, kad nesušaltų“, – pasakojo Alfonsas Vytautas.
Sunkiais jaunystės takais
Vidurinę mokyklą baigęs, Alfonsas Vytautas grįžo į tremtinių kaimą. Dirbo kuriku lentpjūvėje, kūrenamoje pjuvenomis. Nusprendė mokytis vairuotoju. Baigė mokyklą, esančią 50 km nuo jų gyvenamosios vietos. Mokė važiuoti „Gaz‘iku“. Prieš laikant egzaminą ta mašina sugedo. Liepė važiuoti ZIL‘u. „Nė karto nebuvau sėdėjęs tokioje mašinoje, bet bėgius nuo pirmo iki penkto perjungti mokėjau – taip ir išlaikiau. Grįžau į kaimą. „MAZ‘ą“ kitais metais gavau. Kabina medinė. Anksčiau mašinos kūrenamos malkomis buvo – dirbti tokia neteko, tik mokytis. Pavasarį važiavau Krasnojarskan paimti laivelio. Ir 200 km plaukėme Jenisiejumi – paskui juo tris vasaras plukdė. Vasaros metu visas susisiekimas buvo mano rankose“, – tokių išlikę prisiminimų.
Mišką veždavo tik šaltuoju metų laiku. Mašinomis dirbti buvo sunku. Žiemą nebuvo žieminio kuro. Nuvažiavę į mišką sukurdavo lauželį po baku, kad kuras nesukietėtų, nes kitaip mašina neužsiveda, nevažiuoja. Tam, kad variklio netektų užgesinti, žmonės dirbdavo pamainomis: vieni iš ryto savaitę, kiti – naktį, paskui keisdavosi. Užgesinus variklį, būtų buvę sunku jį „užkurti“ iš naujo. Kai buvo atvarytas iš rajono naujasis „ZIL‘as“, raktelius liepta įteikti Alfonsui asmeniškai. Nauja mašina – šilta kabina – dirbti buvo daug maloniau. Kontoroje buvo laikomos vairuotojo teisės – tremtiniams niekas jų neduodavo, kad neišvažiuotų į kitus rajonus. „Valdžia greit suprato, koks sąžiningas lietuvių požiūris į darbą; vietiniai, atlyginimą gavę, mašiną iškart patvorin numesdavo. Lietuviai visada pagarboj buvo – jų nuotraukos Garbės lentose kabėdavo. Todėl ir man armiją vis atidėliodavo“, – sunkiais jaunystės takais brido A. V. Masio mintys. Sibire niekada niekas jo antro vardo neminėjo.
Į Lietuvą
1957 m. tėvas grįžo į Lietuvą. Vienas. Gyvenamosios vietos nebuvo. Viename jų namo gale įkurta mokykla, antrasis pastato galas stovėjo tuščias, jau išdaužytais langais. Iš pradžių jis glaudėsi pas gimines. Pavasarį sugrįžo jaunesnis brolis, sesuo ir mama. Ji sunkiai vaikščiojo, buvo paralyžiuotos kojos. Susidėjo langus, kad vėjas nepūstų.
Alfonsą Vytautą į kariuomenę paėmė 1961-aisiais – ketverius metus vis atidėdavo. Novosibirske tarnavo trejus metus. Eidamas į armiją broliui paliko naująją mašiną. Tarnaudamas kariuomenėje, vežiojo generolą. Kai šis išeidavo atostogų, Alfonsas važiuodavo į Lietuvą. Išsilaikė ir autobuso kategorijas. 1962 m. kariuomenėje operavo apendicitą. Iš dalinio išvežė tiesiai į ligoninę. Nuskausminamųjų tuomet nebuvo – gydytojas, ištepęs pilvą kažkokiu šaltu ir riebiu tepalu, išpjovė apendiksą be jokios narkozės. Aišku, tas tepalas turbūt mažino skausmą. Greitai po operacijos leido pasisvečiuoti Lietuvoje. Alfonsui grįžus iš kariuomenės, brolis parvažiavo į Lietuvą.
Paskutinis, grįžęs į Lietuvą, buvo Alfonsas Vytautas. Tai buvo 1964-ieji: 16 metų šaltis virto prisiminimais.
„Zita, irgi tremtinė, grįžusi į Lietuvą ir baigusi Salų technikumą, atvyko dirbti į ūkį, kuriame gyvenau ir aš. Pirmininkas gyvenamą vietą jai suteikė jau buvusioje mokykloje, įsikūrusioje mūsų name. Tai negi dabar išvarysi? 1966 metais ir susituokėme“, – sakė Alfonsas Vytautas.
Į Dievo atmintį
Dar pernai gruodį kalbindami Alfonsą Vytautą, gėrėjomės jo šviesa ir energija. Žmogus, išgyvenęs daug sunkumų, nesiskundė ir nedejavo, bet su meile žiūrėjo į gyvenimą, už viską dėkodamas Viešpačiui. Negalėjome atsistebėti tokia šviesia žmogaus atmintimi, pozityvumu: jokio kaltinimo likimui. Jis džiaugėsi, kad yra žmonių, besidominčių mūsų Tautos istorija, jautėsi laimingas, pasakodamas tai, kas išgyventa, iškentėta, išsaugota.
Šiemet Viešpats pasikvietė į Amžinybę V. A. Masį – geležinės kartos atstovą, nuoširdų Žiobiškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios talkininką, parapijos pastoracinės tarybos narį.
„Kur keliauja mūsų mintys? Į Dievo atmintį“, – teigia prancūzų rašytojas Joseph Joubert. Į atmintį, kurioje sugula mūsų visų likimų istorija.
Giedrė MIČIŪNIENĖ
