Gelbėjo kupiškėniškas sirupas
Regimanto Strumskio bitės įkurdintos ramioje vietoje, šalia miško, Rokiškio Jūžintų gatvėje. Sodyba užima apie pusę hektaro, todėl avilių bitininkas niekur neveža – jie laikomi čia pat, prie namų. R. Strumskys prižiūri 25 bičių šeimas. Bitės peržiemojo puikiai, nors kai kurie Rokiškio bitininkai skundėsi praėjusia žiema, pridariusia nuostolių bitynams. Pats Regimantas taip pat papildomai šildė avilius, tačiau, jo manymu, sudėtingesnė buvo ne žiema, o praėjusi vasara – tokios prastos jis sako neprisimenantis. Tada bitės nešė labai mažai nektaro, o jau rugpjūtį ėmė stokoti maisto. Rudenį teko jas gerokai maitinti. Kiekvienam aviliui bitininkas skyrė apie 15 kilogramų kupiškėniško sirupo – iš viso jo nupirkta net pusė tonos. Anot R. Strumskio, tinkamai pamaitintos bitės sustiprėja ir suformuoja gausias šeimas. Stiprioje bičių šeimoje gali būti apie 100 tūkstančių bičių – tuomet jos net tirštai dengia visą korio paviršių. Silpnesnės šeimos šiemet buvo tik keturiuose aviliuose. „Kiekvieni metai atneša vis kitokių iššūkių“, – sako bitininkas.
Neatrodė tinkamas bitininkauti
R. Strumskys bitininkauja jau 14 metų. Jo tėvas Albertas Strumskys buvo bitininkas. Baigęs Antalieptės žemės ūkio technikumą, jis pirmininkavo kolūkiui, bet nebuvo tinkamas šiam darbui. Gal dėl to, kad jo dėdė Jonas Balčiūnas dirbo Prezidento Antano Smetonos vairuotoju. Tiesa, vėliau jis vežiojo Justiną Paleckį, bet R. Strumskio tėvui vis tiek teko palikti pareigas – jis ėmėsi bitininko darbo. Tačiau iš bitininkystės išgyventi sunku, todėl jis žengė dėdės pėdomis – ėmėsi vairuotojo darbo.
„O manęs visiškai netraukė bitininkystė. Nepersiėmiau tėvo patirties, o ir jam pačiam neatrodė, kad aš tinkamas bitininkauti. Nieko neliko iš tėvo bityno: bene 20 avilių malkoms išėjo… Ir tik po tėvo mirties ėmiau kurti savo bityną. Nuo nulio pradėjau“, – pasakojo R. Strumskys. Ir tapo jam bitininkystė gyvenimo būdu.
Visko teko išmokti
Pradžiamoksliui bitininkui svarbiausia perprasti bičių logiką ir sezonų ritmą. „Bitininkystė iš esmės yra darbas su gyva sistema, kuri labai jautriai reaguoja į orus, maisto kiekį ir priežiūrą. Pirmiausia teko mokytis bičių šeimos sandaros ir elgesio: kaip veikia motinėlė, darbininkės ir tranai, kaip vystosi peras, kas yra stipri ir silpna šeima. Be šito būtų sunku suprasti, ką matai avilyje jį atidarius. Antras labai svarbus dalykas – sezoninis ciklas. Pavasaris, vasaros medunešis, rudeninis pasiruošimas ir žiemojimas yra keturios visiškai skirtingos fazės. Pradedantysis dažnai klysta bandydamas „taisyti“ bites ne tuo metu arba per vėlai sureaguodamas į jų silpnėjimą“, – pasakojo R. Strumskys.
Svarbus ir darbas su aviliu: reikia mokėti saugiai jį atidaryti, naudoti dūminę, atpažinti perų būklę, medaus atsargas, erkių požymius. Po tiek darbo, anot R. Strumskio, kaip gi nebus medus saldus? Ir šiandien jo bityne stovi tvarkingi Dadano aviliai.
Patinka visoks medus
R. Strumskys sakė per mėnesį suvalgantis apie kilogramą medaus. Jam patinka visoks medus: šviesus pavasarinis iš sodų, tamsėlesnis liepų ir tamsus rudeninis – grikių. Iš savo bityno prikopinėja jis apie pusę tonos medaus. Sako, viskas brango, tik medus – ne. Kaziuko mugėje jo buvo galima įsigyti po 5 eurus už kilogramą. Iš bityno neišgyventų ir R. Strumskys, tačiau bitininkystė jam vis tiek miela. Netrukus sužydės sodai, ir bitės lėks rinkti nektaro – prasidės bičių ir bitininko ir įprastas, ir šventas darbo sezonas.
Tad šiuo metu pats laikas plėsti avilius: vietoj žiemai paliktų aštuonių papildyti avilius iki 16 korių. Gegužės pabaigoje – pirmas medsukis.
Rita BRIEDIENĖ
