– Liko mėnuo iki svarbių varžybų. Kaip joms ruošiatės?
– Prieš varžybas Italijoje dar laukia ne vienerios varžybos Lietuvoje, tad jos bus geros treniruotės prieš išvykstant į Cingoli miestą.
– Lietuvos rinktinei atstovausite ne pirmą kartą. Kokio rezultato tikitės?
– Tikiuosi, kad nenuvils technika, kojos nepakiš traumos, o komandai pavyks pasiekti ne prastesnį rezultatą, nei pernai metais Prancūzijoje iškovota 7-oji vieta. Tačiau niekada negali žinoti, kaip bus. Pasitaiko, kad į varžybas atvyksta komandos favoritės, tačiau joms nosis nušluosto tos, kurioms prizinės vietos nebuvo pranašautos. Taip nutiko 2014 m., kai viena stipriausių Airijos sportininkų rinktinių užėmė 6-ąją vietą ir vos vienu tašku aplenkė mūsų rinktinę. Pernai situacija taip pat buvo kitokia, nei prognozuota prieš varžybas – Baltijos šalys pasirodė puikiai. Trasos specifika, traukos, technikos gedimai, jaudulys netikėtose situacijose daro savo. Dar yra ir sėkmės faktorius. Tai komandinės varžybos, svarbiausia – „nepasikarščiuoti“, ir viskas turėtų būti gerai. Šiemet į minėtas varžybas atvyks itin stiprūs sportininkai, tad realiai vertinant savo jėgas, norėtųsi patekti tarp 15-os geriausių komandų ir rungtis antrąją varžybų dieną.
– Kokia trasa, kokie varžovai laukia?
– Mano „arkliukas“ – smėlingos trasos, o Italijoje, kaip ir Prancūzijoje, teks važiuoti kieta, kalnuota trasa. Tokios nėra pačios mėgstamiausios.
Šiemet į varžybas žada atvykti keturračių komandos iš Amerikos, Australijos ir Argentinos. Vien tai jau atrodo nerealu, nes šių rinktinių lygis – aukščiausias pasaulyje. Taigi, kaip ir visose kitose olimpiadose, taip ir šiose dalyvaus geriausi sportininkai iš visų pasaulio kampelių. Laukia „stiprus“ renginys.
– Ar sportininkams svarbus palaikymas?
– Kiekvienam sportininkui, ir motokroso dalyviui, ir kitų sporto šakų atstovui, palaikymas yra svarbus. Ypač, kai esi išrinktas į šalies rinktinę ir vyksti jai atstovauti. Kartu tai ir didelė atsakomybė, nes norisi gerai pasirodyti ir nenuvilti gerbėjų. Motokroso bendruomenė nėra didelė, todėl visi vieni kitus stengiasi palaikyti. Reikia pagalbos – pagalba bus. Ypač tai juntama vykstant į Nacijų taurės varžybas.
Geriausia palaikymo komanda – šeima. Dukros, jei tik vyksta kartu į varžybas, visuomet šaukia: „Tėti, varyk!“, arba paskabina po varžybų ir klausia: „Na, ar laimėjai?“ Todėl visi apdovanojimai, taurės, medaliai skirti joms.
– Ar sudėtinga rasti rėmėjų?
– Techninis sportas reikalauja investicijų. Norint tobulinti važiavimo techniką, reikia daugybės treniruočių kartu su profesionaliais treneriais. Be to, niekada nežinosi, kada gali „pavesti“ technika. Profesionalai į rimtesnes varžybas vežasi net kelis motociklus, kartu važiuoja ir aptarnaujantis personalas, mechanikai tam, kad sugedus motociklui, netektų nutraukti varžybų ir nuleista galva važiuoti namo, o „čia ir dabar“ surastų gedimą, sutaisytų techniką kitam važiavimui.
Rėmėjų niekada nebus per daug. Jeigu yra neabejingų šiam sportui bei Rokiškio miesto vardo garsinimui Italijoje, pabandysime surasti sprendimą, naudingą ir vienai, ir kitai pusei – vietos reklamai ant marškinėlių dar yra.
– Hobį visai neseniai pavertėte verslu – įkūrėte motociklų serviso paslaugas teikiančią ir motociklų dalimis, aksesuarais prekiaujančią įmonę „Renmoto“…
– „Renmoto“ – tai kelerius metus vystyta ir įgyvendinta idėja. Mano visas gyvenimas yra susijęs su motociklais. Kadangi pats seniai juos turiu ir domiuosi technika, kodėl nedaryti to, kas patinka? Varžyboms motociklus reikia tinkamai paruošti, mat jiems tenka didesnis krūvis, tokie motociklai reikalauja kruopštesnės ir dažnesnės priežiūros.
oiiii jeeeee, varyk Jaska 😉