![E.Rimša:](https://grokiskis.lt/wp-content/uploads/rimsa-edmundas.jpg "E.Rimša: \")
Dar visai neseniai, vos prieš du dešimtmečius, tautą vienijo valstybingumo idėja. Ji kvietė žmones į tūkstantinius Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitingus, jungė tūkstančius rankų ir širdžių Baltijos kelyje, o Sausio 13-ąją teikė drąsos plikomis rankomis stoti prieš okupantų tankus. Valstybę sukūrėme ir ją apgynėme. Šiandien Lietuva susiduria su kitais iššūkiais – sparčia emigracija, plintančiu kosmopolitizmu bei tautinio identiteto problemomis. Gerokai priblėsusią patriotizmo ugnį bandoma įpūsti žygiais į protėvių kovų vietas, televizijos šou. Ar šiomis priemonėmis įmanoma uždegti lietuvių širdyse Tėvynės meilės ir vienybės dvasią? Vargu. Jausmai, kuriuos mokslas apibrėžia terminu „istorinė sąmonė“, būdingi tik istorinio lūžio laikotarpiams. Taikiais laikais toji sąmonė tyliai snaudžia žmogaus širdies ir dvasios kamputyje. Tad ar verta ją budinti?
Karų, marų, priešų ordų nualinta mūsų šalis turi bruožą, nebūdingą sočioms ir laimingoms Vakarų Europos tautoms. Užuot gyvenę šiandiena ir kūrę savo valstybę nuo niūrios kasdienybės bėgame į praeitį ir savo istorijoje ieškome didybės, kurios ten nė nebuvome pametę. Mūsų tautos sąmonėje istorija tampa ne rašytiniai šaltiniai, o padavimai, legendos, svajonės ir neišsipildę siekiai. Kiek priekaištų tenka išgirsti šalies istorikams, kurie neva iškraipo didingą Lietuvos praeitį ir niekaip neįžvelgia nuo ankstyvųjų viduramžių klestėjusios lietuviškos pagoniškosios civilizacijos pėdsakų. Ar galėjo būti civilizacija be miestų, be valstybės, be rašto ir be mūro pastatų, kitaip tariant, be jokių apčiuopiamų įrodymų, kad ji kada nors apskritai egzistavo? XIV a. pabaigoje kai Vakarų Europoje į dangų kilo grakščios gotikinių katedrų bokštų smailės, klestėjo universitetai, visu grožiu ir didybe skleidėsi Renesansas, Lietuva tebuvo šimtmečių karo nualinta valstybė, karštligiškai kovojanti už savo išlikimą. „Tu ieškojai garso ant Juodųjų marių,/ Ant žydro Dunojaus tu pilis statei,/ Kai iš tavo žemių tave pačią varė,/ Kai savųjų marių tu jau nematei…“ – taikliai mūsų valstybės viduramžių istorijos akcentus sudėliojo poetas Jonas Aistis.
Visas straipsnis antradienio GR
Lina Dūdaitė
