Siaubo romanų veikėjai, vampyrai, nelabojo pagalbininkai, – tokie mitai apie šikšnosparnius sklando mūsų visuomenėje. Šie gyvūnai apgaubti paslapties ir mistikos šydu dėl jų keistos išvaizdos, naktinio gyvenimo būdo bei pomėgio kurti kolonijas apleistose kapinių koplyčiose, senų bažnyčių rūsiuose, olose ir urvuose. Šikšnosparnių galima aptikti ir Rokiškyje: dar prieš porą savaičių maždaug 400 šių gyvių kolonija slėpėsi P.Širvio gatvės 9-ojo namo ventiliacijos šachtose, tačiau jie išskrido. “Kur dingo paslaptingieji mūsų kaimynai? Ar jie besugrįš?” – spėlioja namo gyventojai.
Gerokai įkyrėjo
Prieš porą metų “Gimtasis Rokiškis” jau rašė apie šią šikšnosparnių koloniją. Šiltomis pavasario ir vasaros naktimis apie daugiabutį ratus sukdavo apie 400 šių skraidančių žinduolių, o dieną jie slėpdavosi namo ventiliacinėse šachtose. Jie veržėsi į daugiabučio ketvirtojo ir penktojo aukštų balkonus ir kambarius, dergė langus. Išgyvendinti įkyriuosius okupantus namo gyventojai nedrįso: šikšnosparniai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą ir už jų naikinimą gresia didelės baudos.
Tačiau liepos pradžioje P.Širvio gatvės 9-ojo daugiabučio gyventojai lengviau atsikvėpė: įkyrieji skrajūnai paslaptingai išsikraustė. “Prieš porą savaičių jie kažkur dingo. Gal nebesugrįš?” – viliasi namo gyventoja Irma Jankauskaitė.
Pora metų šikšnosparnių kaimynystės jai gerokai įsiėdė. “Tvankiomis vasaros naktimis laikydavome užvertus langus, nes jie verždavosi į butą. Prieblandoje žengdama per kambarį turėdavau saugotis, kad nekviesto svečio nenuminčiau. Šikšnosparnių apdergtus buto langus šveisdavau kasdien”, – pasakojo p. Irma. Įskridę į kambarius nekviesti svečiai prikrėsdavo eibių. “Juos viliojo ryški šviesa, todėl jie lėkdavo ir daužydavosi į šviestuvus, televizorių”, – sakė moteris. Susidūrimai su buities prietaisais mažiems padarams skaudūs: šie apsvaigę krisdavo ant grindų. “Graudu žiūrėti, kaip jie blaškosi”, – sakė p. Jankauskaitė. Ant grindų gulintis bejėgis padaras moteriai kėlė gailestį: pyktis atlėgdavo ir rankos pačios tiesdavosi pakelti žvėrelį. Tačiau šikšnosparniai žmogaus pagalbos nepriimdavo. “Jei prisiartindavome per arti, piktu šnypštimu imdavo grasinti”, – pasakojo p. Irma.
O štai Jankauskų šeimos numylėtinis katinas šikšnosparniais džiaugėsi. Jis pramogos dėlei tykodavo į butą įskridusių žvėrelių. Tačiau pagautų nepjaudavo: koja numušęs šikšnosparnį ant grindų, katinas su juo kiek pažaisdavo ir paleisdavo sveiką.
Kaip išgyvendinti?
Pasak moters, namo ventiliacijos šachtose įsikūrusi šikšnosparnių kolonija buvo gausi. Daugiabučio gyventojai ne kartą bandė suskaičiuoti skraiduolius plėšrūnus, tačiau vis nesėkmingai. “Aš porą kartų suskaičiavau iki pusketvirto šimto, bet paskui skaičių pamečiau. Kaimynė gyrėsi suskaičiavusi keturis šimtus”, – pasakojo p. Irma.
Gyventojai ieškojo būdų atsikratyti kolonijos. “Visokių sumanymų girdėjome: ir ventiliacijos šachtas užkimšti, ir užnuodytus jaukus šikšnosparniams pamesti”, – prasitarė p. Irma. Laimei, daugiabučio žmonės nesigriebė karštakošiškų veiksmų. “Kreipėmės pagalbos į rajono Aplinkos apsaugos agentūrą. Jos vadovas Vidmantas Bražiūnas mus įspėjo, kad šikšnosparniai yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, todėl jų naikinimas užtrauks tokias dideles baudas, kad net butus pardavę jų nesumokėsime”, – sakė moteris.
Prieš porą savaičių problema išsisprendė savaime: šikšnosparniai kažkur dingo. “Kas juos išbaidė, nežinome. Tikimės, kad jie surado naujus geresnius namus ir į mūsų daugiabučio ventiliacines šachtas nebegrįš”, – sau ir savo kaimynams linkėjo p. Jankauskaitė.
Planuose – žiemavietė
“Mūsų rajono miškuose yra šių paslaptingų žvėrelių. Labiausia jie prižiūrimi ir puoselėjami Sartų regioniniame parke. Šio parko specialistai jiems net inkilus kėlė”, – sakė Rokiškio miškų urėdijos urėdas Rimantas Kapušinskas.
Detaliau apie paslaptinguosius skraidančius žinduolius papasakojo Sartų regioninio parko vyriausioji ekologė Daiva Norkūnienė. Pasak jos, sunku suskaičiuoti, kokios šikšnosparnių rūšys gyvena mūsų rajono miškuose. Dusetų girioje aptinkami vieni rečiausių šalies šikšnosparnių – kūdriniai pelėausiai. Mūsų rajone jų gerovei ketinama pastatyti žiemavietę – specialų rūsį, kuriame bus sukurtos tinkamos sąlygos žiemoti šikšnosparniams. “Kol kas žiemavietė tėra mūsų planuose. Jei jie bus patvirtinti, galbūt jau 2012 m. pabaigoje ar 2013 m. prasidės statybos. Šikšnosparnių žiemavietės statybas turėtų finansuoti Europos Sąjungos fondai bei Aplinkos ministerija”, – sakė p. Norkūnienė.
Projektas atneš daug naudos šikšnosparniams ir šių retų gyvūnų saugotojams. “Nors žiemavietė skiriama kūdriniams pelėausiams, tačiau joje žiemoti rinksis ir kitų rūšių šikšnosparniai. Tada ir sužinosime, kiek ir kokių rūšių šių gyvūnų yra Dusetų girioje”, – sakė specialistė.
Opi problema
Lietuvoje gyvena 15 rūšių šikšnosparniai, visi jie yra nykstantys, o 8 rūšys įrašytos į šalies Raudonąją knygą. Saugoti ir didinti šių paslaptingų gyvūnų populiaciją, anot pašnekovės, itin sudėtinga, nes šiems žinduoliams trūksta tinkamų žiemaviečių. Ne kiekvienas rūsys ar palėpė, medžio uoksas ar kapinių koplyčia tinkama jiems žiemoti. “Šikšnosparniai labiausia mėgsta šiltas, drėgnas ir ramias patalpas. Jei rūsys šiltas, bet sausas – jame įmigę šikšnosparniai gali net žūti”, – sakė p. Norkūnienė.
Kita opi problema: žiemą šiems žvėreliams būtina ramybė. Jų miego būsenoje – hibernacijoje – net 20 kartų sulėtėja kvėpavimas, apie 40 kartų – širdies plakimas, smarkiai sulėtėja medžiagų apykaita, o kūno temperatūra gali nukristi net iki 0 l. Šį laikotarpį šikšnosparnio gyvybiniai procesai palaikomi jam eikvojant sukauptas riebalų atsargas. “Busdamas šikšnosparnis sunaudoja tiek energijos, kad jos jam užtektų kelioms miego savaitėms. Išbudintas žvėrelis gali vėl užmigti, bet tuomet išsekintas jo organizmas dažniausia nebeištveria žiemos”, – pasakojo p. Norkūnienė. Maža to, šikšnosparniai poruojasi rudenį, tad su išbudinta motina žūsta ir negimęs mažylis. Todėl ypač svarbu nedrumsti miegančių žvėrelių ramybės. Įdomu, kad mokslininkai skaičiuoja ir identifikuoja miegančius šikšnosparnius, tačiau specialistai įgudę prisėlinti prie miegalių ir jų nepažadinti.
Jei bus įgyvendintas žiemavietės projektas, su Sartų regioninio parko šikšnosparnių rūšių įvairove, jų gyvenimo būdo ypatumais galės susipažinti ir parko lankytojai. Tiesa, – tik vasarą.
Be landos
Kol šikšnosparnių žiemavietė tėra tik planuose ir brėžiniuose, Sartų regioninio parko specialistai nesėdi rankų sudėję: jie retiesiems Dusetų girios gyventojams iškėlė per pusšimtį inkilų. “Šikšnosparniams skirtą inkilą pažinsite iš tolo: jis neturi paukščių inkilams būdingos landos ir laktos. Įėjimas į skraidančių žvėrelių namą – jo grindyse: inkilo apačioje išpjaunamas maždaug 2 cm pločio plyšys”, – aiškino p. Norkūnienė.
Nameliuose šikšnosparniai kuriasi rudenį, tuoktuvių metu. Inkilą užima patinėlis ir ima vilioti pateles. Sėkmingas vilioklis suburia keleto damų haremą. Vaikus – dažniausia, tik po vieną šikšnosparniuką – patelės atsiveda vasarop. “Įdomu, kad šie žvėreliai labai bendruomeniški. Jei mažylį atsivedusi patelė žūsta, juo rūpinasi kitos kolonijos šikšnosparnės”, – pasakojo specialistė.
Sartų regioninio parko darbuotojų sumeistrauti inkilai patiko šikšnosparniams: šie netruko juos užimti. Kokios rūšys juose gyvena, nežino net garsus šalies šikšnosparnių žinovas Kazimieras Baranauskas. Jį Sartų regioninio parko specialistai pakvietė apžiūrėti inkilų, tačiau žinovas, pasidžiaugęs, kad šikšnosparniai apgyvendino namelius, patarė be didelio reikalo į juos nesibrauti ir netrukdyti žvėrelių ramybės.
Konservatyvūs padarai
Pasak Sartų regioninio parko vyriausiosios ekologės, šikšnosparniai – konservatyvūs gyvūnai: jie ilgam prisiriša prie pamėgtų žiemaviečių ir veisimosi vietų. Vasarą jie mėgsta įsitaisyti aukštai medžių drevėse ir uoksuose, palėpėse, bažnyčių varpinėse, kapinių koplyčiose ir kitose šiltose ramiose neužlyjamose vietose. Žiemą lenda į rūsius, urvus. “Jei koks pamėgtas rūsys sugriuvo, šikšnosparniams labai sunku surasti naują žiemavietę ir prie jos priprasti”, – sakė p. Norkūnienė.
Dar vienas išskirtinis šių sparnuotų žinduolių bruožas – ideali orientacija erdvėje. Šių gyvūnų echolokacijos sistema tobulesnė už bet kurios valstybės priešlėktuvinės gynybos sistemą. Ją nusižiūrėjo ginkluotės kūrėjai. Echolokuodami šikšnosparniai siunčia aukšto dažnio (ultragarso) garsų pliūpsnius. Šių garsų aidas grįžta iki gyvūno, kuris pagal aidą nustato, kur tiksliai yra kliūtis ar medžiojamas objektas. Ultragarsu šikšnosparniai gali aptikti ore esančius žmogaus plauko storumo objektus. Be šikšnosparnių, echolokacija naudojasi tik jūros žinduoliai: banginiai ir delfinai.
Pasak p. Norkūnienės, gebėjimas itin tiksliai orientuotis erdvėje paneigia plačiai paplitusį pramaną, neva šikšnosparniai įsipina žmonėms į plaukus.
Nei paukštis, nei žvėris
Interneto svetainės www.speleo.lt duomenimis, pasaulyje yra apie 4 tūkst. žinduolių rūšių, iš jų per tūkstantį – šikšnosparnių rūšių. Tai – vieninteliai skraidantys žinduoliai. Jie gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą ir dykumas. Tik trys šikšnosparnių rūšys yra vampyrai: minta gyvūnų ir žmonių krauju. Aštriais dantimis jie padaro žaizdą gyvūno kūne ir liežuviu laižo bėgantį kraują. Mokslininkai mano, kad šikšnosparnių vampyrų protėviai maitinosi vabzdžiais ir jų lervomis, gyvenančiomis stambių žinduolių žaizdose, o vėliau pradėjo maistui naudoti žinduolių arba paukščių kraują. Vampyrai gyvena Pietų Amerikoje.
“Lietuvoje yra šių rūšių šikšnosparnių: kūdrinis, Brandto, vandeninis, ūsuotasis ir Natererio pelėausiai, rudasis ausylis, europinis plačiaausis, rudasis ir mažasis nakvišos, šikšniukas nykštukas, Nautizijaus ir sopraninis šikšniukai, dvispalvis plikšnys, šiaurinis ir vėlyvasis šikšniai. Ūsuotasis pelėausis buvo aptiktas tik vieną kartą – Biržų krašte, karstinėje įgriuvoje “Karvės oloje”. Dar dvi rūšys – didysis pelėausis ir pilkasis ausylis – yra ieškotinos.
Šikšnosparniai yra įvairaus dydžio. Mažiausias pasaulyje kamaninis šikšnosparnis sveria vos 3 g. Didžiausi – “skraidančios lapės” arba “skraidantys šunys” – sveria daugiau nei 1,5 kg. Didžiausias mūsų krašto šikšnosparnis yra rudasis nakviša: jis gali sverti net 36 g. Mažiausias – šikšniukas nykštukas – tesveria vos 5 g”, – teigiama tinklalapyje www.speleo.lt.
Vidutinis šikšnosparnių amžius laisvėje – 15-17, nelaisvėje – iki 30 metų. Lietuvoje gyvenančios jų rūšys minta tik vabzdžiais. Jos grobį medžioja prieblandoje arba naktį. Mūsų šalyje gyvenančių šikšnosparnių priešai yra kiaunės, naminės katės, lūšys, sakalai ir pelėdos.
Lietuvoje žiemoja 9 rūšys, kitos 6 išskrenta į šiltesnius kraštus ir balandžio-gegužės mėnesiais sugrįžta. Antai rudieji nakvišos iš Lietuvos žiemoti lekia į Olandiją, Vokietiją, Prancūziją, Čekiją. Migruodami jie įveikia net 1,6 tūkst. km.
Lina Dūdaitė
