– Ar prisimenate, kaip jautėtės išgirdusi diagnozę, kad sergate krūties vėžiu?
– Diagnozę apie II stadijos vėžį išgirdau prieš penkerius metus. Man tai buvo labai netikėta, nes maniau, kad esu labai sveika. Teisingai gyvenau, sveikai maitinausi, sportavau. Atrodytų, iš kur ta liga, juk niekuomet neturėjau problemų dėl sveikatos. Ir… labai savimi nusivyliau. Tuomet pagalvojau, kad nesugebu gyventi, kažką ne taip darau, jeigu man taip įvyko. Ir klausiau savęs – kaip galėsiu mokyti kitus gyventi sveikai, jeigu pati sergu? Kaip galėsiu kitiems aiškinti, kaip gydytis? Ar gali serganti gydytoja gydyti kitus?
– Tai jūsų pirmoji reakcija buvo kaltinimai sau? Nors teisingai ir sveikai gyvenote?
– Taip, pagalvojau ir dabar tebegalvoju, kad vis dėlto kažką darau ne taip. Fiziniame lygmenyje, su fiziniu kūnu gali elgtis teisingai, sveikai maitintis, judėti, būti gryname ore, bet vis tiek gali susirgti, nes, manau, kad mūsų fizinis kūnas neatsiejamas nuo mūsų minčių, jausmų, emocijų. Ši tiesa žinoma labai seniai. Mūsų psichikoje vykstantys procesai turi didžiulės įtakos mūsų fizinei sveikatai. Jeigu susirgai, turi peržiūrėti ne tik mitybą ir fiziologinius įpročius, bet ir mintis, emocijas, nuostatas, požiūrius. O tai jau ilgas procesas, ne taip paprasta pakeisti visą mąstymo mechanizmą.
(Daugiau – ketvirtadienio „Gimtajame…“)
