Senosios oranžerijos ir vynuogių siena
Rokiškio dvaro parko kairėje pusėje tebestovi du seni raudonų plytų mūro pastatai – kiek prisimenu, jie taip ir stūksojo be rimtesnės paskirties. Dabar viename iš jų – Rokiškio krašto muziejaus garažai. Kitas – tuščias. Sunku pasakyti, ar kada jie dar bus prikelti naujam gyvenimui.
Už jų – tikras galvosūkis – ryškiai mėlynos spalvos, tokios nebūdingos dvaro ansambliui, mūro siena. Pasak Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjo istoriko Giedriaus Kujelio, tai grafų laikų vynuogių siena, palei ją grafai augino vynuogynus.
O raudonų mūrų pastatai – buvusios grafų oranžerijos. Tik šalia jų dar driekėsi stikliniai šildomi šiltnamiai – dabar telikę jų pamatai.
Rodydamas į arčiau dvaro stovinčią grafų laikus menančią oranžeriją, G. Kujelis prisipažino įsivaizduojantis čia kavinę. Galima būtų ant senųjų pamatų pristatyti stiklo priestatą. O gal visame tame komplekse atgaivinti rečiausių augalų karaliją? Ji suteiktų kavinei išskirtinumo ir papildomos vertės.
Istorijos skyriaus vedėjas rodo pagal aprašymus architektų atliktas oranžerijų, šiltnamių ir mokslinių tyrimų laboratorijų vizualizacijas – mastai iš tiesų įspūdingi. Nuostabu būtų, jei ta vizualizacija virstų šiandienine realybe ir vėl kaip grafų Tyzenhauzų laikais Rokiškį garsintų retais sodinukais.
Parko pradžia – XVIII a. pabaiga
Krašto muziejaus duomenimis, Rokiškio dvaro parkas pradėtas formuoti 1797 m., kai dvaro savininkai grafai Tyzenhauzai savo rezidenciją iš Baltarusijos, Postavų, nusprendė perkelti į Rokiškį. Senoji dvarvietė, kurią rokiškėnai ir dabar vadina Krošinskių pilaite, matyt, netiko grafų poreikiams, todėl pradėtas statyti naujas dvaras.
Šių statybų iniciatorius – dvaro savininkas grafas Ignotas Tyzenhauzas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raitosios gvardijos šefas. Jo užsakymu XIX a. pradžioje buvo pastatyti klasicistinio stiliaus vienaukščiai dvaro rūmai, o šalia iš abiejų pusių – akmens mūro oficinos ir kiti dvaro ansamblio pastatai.
Atrodo, kad viską projektavo vienas architektas, tačiau Krašto muziejus neturi duomenų kas. Nors yra prielaidų, kad tai galėjęs būti žymusis Laurynas Stuoka-Gucevičius, tačiau jos nepatvirtintos ir mažai įtikėtinos.
Šalia dvaro ansamblio formuojamas keturkampio plano parkas turėjo dar labiau paryškinti klasicistinį dvaro ir šalia jo esančio miestelio išplanavimą. Parke buvo suplanuotos tiesios, plačios alėjos, geometriškai dalijančios visą teritoriją, o prieš centrinius rūmus paliktas erdvus stačiakampis plotas, kuriame įrengta ovalo formos veja, aplink kurią eina apvažiavimo kilpa.
Žemėje paslėptame dokumente – parko tvoros metrika
Dvaro parkas buvo formuojamas 4 margų (vienas margas – 0,71 ha) ir 287 prentų (prentas – 4,87 m) žemės plote. Rytinėje rūmų pusėje parko išplanavimas buvo daug įdomesnis nei rūmų priekinėje dalyje. Rytinėje pusėje panaudotas radialinis erdvių planavimas. Trys radialinės alėjos susibėga į pusapvalę aikštelę prie dvaro rūmų, o parko pakraštyje jas kerta skersinė alėja.
Visas parkas buvo apjuostas mūro tvora, kuri fasadinėje pusėje prieš reprezentacinę aikštę pereina į aukštą metalinių strypų tvorą, turinčią didelius dvivėrius centrinius ir dvejus vienvėrius šoninius vartus. 1964 m. vaikai atsitiktinai rado į žemę užkastą butelį ir atnešė jį į muziejų. Išstudijavus butelyje paslėptą dokumentą, paaiškėjo parko tvoros statymo istorija. Dokumente pažymima, kad tvora baigta mūryti 1913 m. rugpjūtį. Jos statybai vadovavęs architektas S. Levonevskis, rangovu buvęs R. Čeplinskis, meistras J. Tamulevičius, pameistrys S. Veršelis.
Zoologijos ir botanikos sodai
Krašto muziejaus kaupiamuose rašytiniuose šaltiniuose galima rasti duomenų, jog parkas šiauriniame ir rytiniame pakraščiuose ribojęsis su zoologijos ir botanikos sodais. Kur tiksliai galėjęs būti zoologijos sodas, sunku pasakyti. G. Kujelis juokauja, gal ten, kur dabar ūkininko Sauliaus Jasinevičiaus kukurūzų laukai. Nėra išlikusių duomenų ir apie zoologijos sodo augintinius. G. Kujelio nuomone, matyt kaip ir įprasta tais laikais ten buvo laikomi laukiniai gyvūnai: elniai, meškos ir pan.
Sprendžiant iš 1825 m. dvaro aprašymo, botanikos sodas pradėtas kurti jau 1797 m. Šiek tiek vėliau šalia rūmų buvo pastatyta klasicistinio stiliaus raudonų plytų oranžerija. Ji išliko iki šių dienų.
Augino retus augalus
Rokiškio dvarą paveldėjus grafo Ignoto Tyzenhauzo sūnui Konstantinui (1762–1873), prasidėjo tikras parko aukso amžius. Pasaulinio garso mokslininkas, gamtininkas ir ornitologas grafas K. Tyzenhauzas savo mokslinei veiklai vystyti parke įrengė net gamtos tyrimų laboratoriją, įkūrė šiltnamius, kuriuose augo daugybė šiltųjų ir subtropinių kraštų augalų.
Parke buvo iškasti grioviai, kuriais vanduo nutekėdavo į sodo kanalą parko viduryje. Per griovius nutiesta net 15 rąstinių tiltelių, išpuoselėta 13 gėlių klombų, o prie Laukupio upelio užveistas vaismedžių sodas. Praplatinus upelio vagą, iškastas tvenkinys ir užveista įvairių žuvų.
Prie rūmų esančiame botanikos sode grafas K. Tyzenhauzas augino 63 rūšis įvairių augalų. Čia augo kelių rūšių obelys, kriaušės, vyšnios, trešnės, agrastai, braškės, alyvos, balzaminiai piramidiniai, itališki ir Sibiro topoliai, kaštonai. Žiemos soduose auginti bananai, ananasai, laurai, granatai, figmedžiai, citrinmedžiai, apelsinmedžiai, muskatas, mirtos, rododendrai, magnolijos, kiparisai, rožės, kaktusai, kanai, alojos, kinrožės, jazminai, hortenzijos ir daugybė kitų augalų.
Šiltnamiuose po stiklu vešėjo persikai, abrikosai, baltosios ir mėlynosios vynuogės, juodosios ir baltosios vyšnios.
Eksperimentiniai sodinukai – į kitus dvarus
Grafas K. Tyzenhauzas norėjo, kad Lietuvos dvaruose augtų ne tik tradiciniai medžiai bei vaismedžiai, todėl Rokiškio parke įrengtose mokslinių tyrimų laboratorijose eksperimentavo su šiltųjų kraštų augalais. Pasitvirtinus eksperimentams Rokiškyje, šiltųjų kraštų augalai, pasodinti vazonuose, iškeliaudavo į kitus dvarus. Vien vazonų su ananasais užfiksuota 215.
Mirus grafui K. Tyzenhauzui, moksliniai tyrimai Rokiškio parke baigėsi, tačiau gražus parkas, žiemos sodas, stipri daržininkystė išliko. Grafienė Marija Tyzenhauzaitė-Pžezdzeckienė (1827–1890) sodinukus pardavinėjo ne vien aplinkiniams dvarams, bet ir siųsdavo juos į Vilnių, Varšuvą ir gaudavo nemažų pajamų.
Panaikinus baudžiavą, dvaro sodinukus ėmė pirkti turtingesni ūkininkai ir miestelėnai. Dar, matyt, iki šiol kai kurių soduose išliko senieji dvaro vaismedžiai, įsigyti iš grafo J. Pšezdzieckio.
Dvaro sodininkai ir daržininkai
Grafai Tyzenhauzai, norėdami turėti ne tik stilingus rūmus, bet ir gražų bei išpuoselėtą parką, jo priežiūrai negailėjo lėšų, samdėsi profesionalius sodininkus.
Pirmasis parko gėlininkas, daržininkas ir sodininkas buvo vokietis Pilypas Arensas. Jam įsikūrus Rokiškyje, čia gimė sūnus Leopoldas. Jis vokiečių stenografijos pradininku ir žymiu pedagogu.
P. Arensas palaikė ryšius su Vilniaus botanikos sodu, atsisiųsdindavo įvairių augalų ir jau jo laikais buvo įveistas nedidelis botanikos sodelis. Jis grafo K. Tyzenhauzo laikais gerokai išsiplėtė.
Krašto muziejaus saugomuose žmonių prisiminimuose užfiksuota, kad Rokiškio dvare visą laiką dirbo geri bei sumanūs daržininkai ir sodininkai, o grafai jų eksperimentus skatino bei rėmė. Dauguma eksperimentų buvo sėkmingi ir atnešdavo dvarui nemažą pelną. Pavyzdžiui, vynuogių ir obelų sodinukai iš Rokiškio dvaro buvo gerai vertinami ir perkami ne tik Baltijos šalyse, bet vežami parduoti ir į Lenkiją, kitas šalis.
Grafas žavėjosi kaktusais, grafienė – gėlėmis
Yra pasakojimų ir apie dvaro daržininką, sodininką bei gėlininką Aleksandrą Macijauską, kuris dvare dirbo 1895–1940 m. Vienų prisiminimais, jis ir gyvenęs oranžerijoje, kituose šaltiniuose – oficinoje.
Dvaro oranžerijoje tuo metu buvo auginamos vienmetės gėlės ir rožių sodinukai. Retesnių gėlių sėklų iš užsienio parveždavo grafienė, o paprastų gėlių sėklas iš auginamų rinkdavo sodininkas A. Macijauskas su savo padėjėjais. Dvare ypač mėgti ciklamenai, primulės, įvairiarūšės begonijos. Grafui J. Pšezdzieckiui ypač patiko kaktusai.
A. Macijausko padėjėjais buvo Juozas Miselevičius, vėliau Naidzinskas, Bublikas. Sodininkui Macijauskui padėjo pora padėjėjų, į pagalbą skubėdavusi ir jo dukra Sofija, kuri labai mėgo gėles. Sofija prisimena, kad rankomis sodinti gėlių nebuvo galima, tam buvo skirtos specialios lazdelės. Uogos buvo skinamos mūvint pirštines, o medžių šakelės valomos žaliuoju muilu su šepetėliu.
Dvaras prekiavo daržovėmis
A. Macijauskas taip pat prižiūrėjo vejas, dekoratyvinius augalus ir medelius – karpė, formavo, genėjo ir retino sodą. Kartu su padėjėjais jis darbavosi ir daržininkystės ūkyje, kurį kontroliavo pati grafienė Hermancija Pšezdzieckienė, mat daržoves mielai pirkdavo miesto žydai. Iš prekybos daržovėmis dvaras gaudavo nemažų pajamų. Ypač paklausūs buvo ankstyvieji ridikėliai, salotos, prieskoniniai augalai. Išauginti kokybiškas daržoves buvo nelengvas darbas, todėl tiek daržininkas A. Macijauskas, tiek jo padėjėjai dirbo sunkiai, tačiau grafas J. Pšezdzieckis savo sodininką labai vertino ir jam gerai atlygindavo. Kiek tiksliai, kiti nežinojo, tačiau A. Macijausko šeima susitaupė pinigų, nusipirko iš dvaro žemės sklypą Vytauto gatvėje ir pasistatė namą.
Projektą iš dalies remia
