Apie ką rašyti „Akcentus“, kai niekas nevyksta? Kai premjeras atostogauja, kai rajono taryba išėjo atostogų, kai savivaldybės vadovų darbotvarkių kitai savaitei dar nėra internete (gal nė neturi būti?).
Kartais ir labai rimti žmonės, netgi filosofai, užsikabina už, atrodytų, labai buitiškų dalykų. Kaip Arvydas Šliogeris už bulvės („Bulvės metafizika“) arba Tomas Kavaliauskas už blynų (iki šiol žaviuosi jo straipsniais „Blynų fenomenologija“ ir „Blynų hermeneutika“).
Kadangi esu iš tų, kurie grybus pradeda sapnuoti dar gegužės pradžioje, tai šįkart apie juos. Ir proga čia ne tik rimtai miškuose ir socialiniuose tinkluose įsibėgėjęs grybavimo sezonas, bet ir daugybė naujų dalykų, kuriuos apie grybus sužinojau pastaruoju metu. Nekantrauju su jumis šiais dalykais pasidalyti.
Visų pirma, grybai nėra nei gyvūnai, nei augalai, nors turi ir vienų, ir kitų savybių. Dauginasi sporomis kaip kokie pataisai ar paparčiai, bet jų glikogenas yra krakmolo tipo, kas būdinga tik gyvūnams ir gyviems organizmams (vegetarai ir veganai turbūt to nežino). Tik apie 1970 metus tai suprasta, ir mokslininkų grybai išskirti į atskirą Grybų karalystę (!). Kodėl į karalystę, o ne tautą, respubliką ar panašiai, jau kita kalba, šiuo kartu nesigilinkim. Svarbu, kad mokslininkai nustatė, jog grybai Žemėje atsirado ankstyvojo Devono periodo laikotarpiu prieš 410 milijonų metų, o gal net dar seniau. Kartu su miškais, bet gali būti, kad dar ir prieš jiems atsirandant. Sausumos gyvūnų (ir jokių dinozaurų) Žemėje dar nebuvo, arba jie plaukiojo vandenynuose. Dinozaurai atsirado ir išnyko, o grybai išliko ir tik plėtė savo Karalystę.
Pietų Amerikoje ir Senovės Egipte Šventieji grybai netgi buvo garbinami, statomos jų skulptūros. Haliucinogeniniai grybai iki šiol vartojami įvairioms ligoms gydyti ir siekiant mistinių patirčių. Ir tai daro ne tik šamanai. Nors lietuviai apie kreivai einančius ir sako: „Vaikšto kaip musmirių prisirijęs.“
Kai kurių mokslininkų grybai laikomi bet kokios augalijos žemėje pradžia. Atkeliauti į mūsų planetą (jei tik atmesime nežemiškų civilizacijų įsikišimą) jie galėjo ir su kokiu nors meteoritu – grybų sporos labai gyvybingos. Kelios sporos pateko ant kokios uolos ir sudygo. Pamažu pamažu bedygdami grybai pradėjo ardyti uolas ir formuoti dirvožemį, kuriame jau galėjo augti augalai.
Klysite manydami, jog grybai auga tik miške. Jų galima atrasti visur. Mikroskopinių grybų yra netgi žmogaus organizme. Ir ne šiaip organizme, bet ir smegenyse. Rimti mokslininkai nustatė, jog būtent jie gali tapti kai kurių psichikos ligų priežastimi. Beje, vienas iš grybų veiklos produktų yra serotoninas, dar vadinamas laimės hormonu. Bet jo koncentracijos organizme pokyčiai sukelia įvairių neurologinių ligų ar sutrikimų: depresiją, migreną, nemigą, netgi šizofreniją ar nerimo sutrikimus, todėl laimė sveikiau dozuota.
Todėl be reikalo grybais vadiname kvailius ar nelaimėlius („Ir vėl grybus į valdžią išrinkom“). Be reikalo apie kvailystes darančius ar net nelabai suprantančius, ką daro, sakome, jog jie grybauja.
Bet be grybų veiklos visai nebūtų orchidėjų, lėčiau subręstų bulvės, kviečiai ir kukurūzai. Be jų (mielės – irgi grybai) neturėtume tokių skanių pyragų ir antibiotikų.
Todėl be reikalo grybais vadiname kvailius ar nelaimėlius („Ir vėl grybus į valdžią išrinkom“). Be reikalo apie kvailystes darančius ar net nelabai suprantančius, ką daro, sakome, jog jie grybauja. Grybavimas taip pat remiasi tam tikromis strategijomis, žinojimu ar nuojauta, kada, kur ir kokių grybų reikia ieškoti. Tik tiems, kas nemėgsta grybauti ir nieko neišmano, atrodo, jog grybautojai tik šiaip vaikšto po mišką su peiliais, atsitiktinai ieškodami sėkmės.
Tad eikime į miškus ir grybaukime, kol patys grybai nežmogauja. Nes prisiskaičius visko apie grybus galima pagalvoti, kad galimas ir toks laikas, kai ne žmonės rinks grybus, o grybai žmones.
Ir rinkite tik gerai pažįstamus grybus.
