Gyvenimo mozaika sudėliota iš įvairiaspalvių epizodų. Vieni iš jų į atmintį įsirėžia giliau, kiti išblunka, o dar kitus prisimename ir po keliolikos metų. Praskriejo vasara. Į atmintį įstrigo epizodas apie… suoliukus.
Su Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus nariais keliavome po Aukštaitiją. Kiek mums teko aplankyti įžymių Utenos, Ignalinos, Zarasų rajonų vietų, visur žavėjausi tvarkingais suoliukais poilsiui skirtose erdvėse. Jie neaprašinėti, neapibraižyti. Visai kitokia situacija Rokiškio miesto Liongino Šepkos medžio skulptūrų parke… Liaudies išmintis byloja: „Gera ten, kur mūsų nėra“, bet aš pati dažnai einu minėtu skulptūrų parku. Širdį skauda matant aprašinėtus suoliukus, išverstas šiukšliadėžes, krūvas išlukštentų saulėgrąžų… Kodėl mes taip elgiamės? Puoselėjamos tradicijos pasitinkant miesto gimtadienį jį puošti, siūlyti gražias iniciatyvas, daryti gerus darbus… Palaikau šiuos puikius sumanymus, bet kartu būtų smagu, kad pagaliau suprastume ir neniokotume mūsų visų turto, kuris jau yra sukurtas.
Džiugu, kad Rokiškio mieste plečiasi ir gražėja Nijolės ir Vytauto Gasiūnų sodyba – istorijos ir meno parkas. Neseniai šią sodybą filmavo Gerų naujienų televizija, o idėjų gausos, darbštumo ir išradingumo iš pono Vytauto reikia pasimokyti ne vienam.
Kai per Lietuvos televizijos kultūros kanalą rodomas dramaturgo Boriso Dauguviečio spektaklis „Žaldokynė“, stengiuosi jį pažiūrėti. Kiek kartų bežiūrėčiau, jis vis nušvinta kitomis spalvomis ir atspalviais, juk Jokimui Žaldokui pakeitus mąstymą visai nesunku būtų uždengti stogus, užtverti tvoras, suarti laukus… Tik nuoširdus savų rankų darbas atneša tikrąjį klestėjimą, o sąžiningais keliais įgyvendintos idėjos nežūva. Kai žmogus klesti, tuomet į jo namus neatsitiktinai aitvarai neša lobius. Ir visai nesvarbu – dvasinius ar materialinius.
Džiaugiuosi mąstančiais „Gimtojo…“ „Akcentų“ rubrikos skaitytojais. Ne kartą jie yra pasiūlę temų, o straipsnyje pacitavus kokio nors įžymaus žmogaus mintis, jie ieško dar daugiau informacijos ta tema. Tai yra dvasinio tobulėjimo apraiška. Apie materialiąsias vertybes postringauti yra kur kas sudėtingiau… Čia jau susipina krūvos privačių interesų… Giminės ir artimieji juos apipina savais supratimais ir interpretacijomis. Neseniai perskaičiau lietuvių folkloro dainininkės, tapusios išskirtiniu kultūros simboliu, Veronikos Povilionienės mintį: „…svarbu, kad tikri broliai ir seserys bendrautų, nesibartų dėl kokio nors kaliošo.“
Dabar madinga teigti, kad, mirus tėvams, pajunti, jog turi brolių ir seserų, nes prasideda turto dalybos nuo žemės, miško, pastatų iki kaliošų… Jaunoji karta nelabai bežino tokios avalynės kaip kaliošai, juos pakeitė originalaus dizaino kroksai. Tad apsukę ratą vėl sugrįžtame prie dvasinių vertybių – savo vidinio pasaulio… Kas mes esame, jeigu, mirus tėvams, nebepasidalijame jų kaliošų? Gal tėvams geriau pasielgti kaip vienos linksmos istorijos herojui: „Notaras skaito turtuolio testamentą: „Būdamas sveiko proto, visus pinigus išleidau prieš savo mirtį…“
Šiandieninėje visuomenėje mes patys nuolat keičiame požiūrį į šeimą, tėvus, draugus, gimines, vertybes. Tik ar tas požiūris teisingas? Deja… Supratimas ateina tik tuomet, kai matome rezultatus, kurie mūsų nedžiugina. Jau ne naujiena tapo, kai šeimos nariai, giminės, žinodami, kad artimoje aplinkoje „sukasi“ nemenka sumelė pinigų, įvykius pakreipia jiems palankia kryptimi… Kaip toje istorijoje, kurioje bendrauja motina su sūnumi…
– Jonuk, kodėl numetei plytą dėdei Mikui ant galvos?!
– Aš daugiau taip nedarysiu!..
– O jam daugiau ir nereikia!..
Apsisiautusi realybės apsiaustą pėdina kasdienybė. Ji mums pateikia daug staigmenų ir išbandymų, o didžiąją jos dalį kuriame mes patys, bendraudami su žmonėmis, dirbdami, kurdami, pramogaudami. Dauguma vaikų ir jaunimo įnikę į kompiuterinių žaidimų rutiną, kitiems pati geriausia bendruomenė – socialiniuose tinkluose. Keičiasi gyvenimas…
