Nesakysiu, kad pražiopsojau totalų pozityvumo įsigalėjimą mūsų visuomenėje. Nors, prisipažinsiu, buvo didelė pagunda dar kartą apsimesti naivesniu negu esu.
Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo kada pozityvumas tapo tokia neginčijama vertybe, vertybesne už kitas? Gal tada, kai kažkas nusprendė, kad vaikas gali užaugti tik giriamas ir skatinamas, kad nereikia jokių pažymių vertinti žinioms, nes tas, kuris išmoko viską, ir tas, kuris tingėjo ar nenorėjo mokytis – vienodos vertės žmonės. Tikrai vienodos? Ir tikrai blogas pažymys skaudina ir baudžia (ak, negalima bausti!), o ne parodo, kad tingėjai, nesimokei, neatlikai savo darbo?
Jau tiek iečių sulaužyta dėl tų šiemet visiems pridėtų 10 balų. Neva, negadinkim vaikams gyvenimo, jie studijuoti nori. Taigis taigis, kaipgis – mokytis nenorėjo, o dabar norės studijuoti. Jūs tikrai tokie naivūs? Dar daugiau, šitoj vietoj surizikuosiu būti nepopuliarus ir pasakysiu, jog į aukštąsias mokyklas mes priimam pernelyg daug tam netinkamų ir nepasirengusių žmonių. Keista, kuo mažesnį autoritetą turi aukštasis mokslas, tuo masiškiau į jį veržiamasi. Ar atvirkščiai?
Dar daugiau, šitoj vietoj surizikuosiu būti nepopuliarus ir pasakysiu, jog į aukštąsias mokyklas mes priimam pernelyg daug tam netinkamų ir nepasirengusių žmonių.
Prieš gerą dešimtmetį viena pažįstamos pažįstama pasakojo, jog Austrijoje magistro diplomas yra taip gerbiamas, kad jį turintis buto ar namo šeimininkas tai būtinai pamini lentelėje prie durų. Pas mus turbūt net mokslų daktarai gėdijasi to vardo, nes ne visi ir ne visur skelbiasi. Nemanau, jog vien iš kuklumo.
O gal viskas prasidėjo tada, kai kažkas nusprendė, jog reikia visus kūrėjus tik girti ir šiukštu negalima sakyti, jog šlamštas yra šlamštas. Kai originalus eilėraštis ir eiliuotas gimtadienio sveikinimas su didele meile sudėliotas tetos Pranciškos (atsiprašau visų tetų ir visų Pranciškų) yra vienodos vertės poezija. Kas yra GERA poezija, aš žinau. Gal todėl sąmoningai kažkada atsisakiau nuo savosios publikavimo. Ir gal todėl taip žeidžia akį ir klausą prastos poezijos, nevertos net to žodžio, gausa. Viena gera pažįstama sako, jog nevalia meno analizuoti, o visos menotyros ar literatūrologijos yra ne kas kita, kaip šarlatanizmas. Visgi skirti talentingą kūrinį nuo kūrybos imitacijos reiktų kaip nors išmokti. Ne visiems tai duota, bet tokiu atveju galima paklausyti autoritetų. Ar bent vidinio balso.
Čia galima prisiminti, jog senesnėse demokratijose atsistatydinama už iš pirmo žvilgsnio nedidelius nusižengimus, net paprasčiausią melą (Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Džonsonas atsistatydino, kai buvo pagautas meluojant apie vakarėlius karantino metu, Australijos premjeras Barry O’Farrell dėl to, kad nedeklaravo dovanoto prabangaus vyno butelio už 3000 dolerių).
O štai dabar totalusis pozityvumas pasiekė valdžią ir politiką. Toks tatai politikos paradoksas, jog gerų valdžių nėra, bet visos valdžios nori, kad apie jas būtų šnekama tik gerai. Tam ji ir valdžia – visada turi ir turės padlaižių bei tų, kurie galią priiminėti sprendimus norės pasiimti sau. Vienintelis klausimas, kaip priversti visus ar bent didžiąją dalį šnekėti apie tą valdžią tik gerai. Čia jau būna įvairiausių strategijų. Galima prisiminti, pavyzdžiui, kokių dešimties metų senumo idėją įpareigoti žiniasklaidą skelbti tam tikrą kiekį pozityvios informacijos. Galima užmiršti, jog politikams bei jų reputacijai galioja kiek kitokios sąlygos – ne tik teisinė, bet ir politinė atsakomybė. Čia galima prisiminti, jog senesnėse demokratijose atsistatydinama už iš pirmo žvilgsnio nedidelius nusižengimus, net paprasčiausią melą (Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Džonsonas atsistatydino, kai buvo pagautas meluojant apie vakarėlius karantino metu, Australijos premjeras Barry O’Farrell dėl to, kad nedeklaravo dovanoto prabangaus vyno butelio už 3000 dolerių).
Norint apsiginti nuo nemalonių kalbų galima net ir įstatymus priimti, kad, pavyzdžiui, jeigu valdininkas padarė žalos, tai yra, įsidėjo į savo ar draugų kišenę mažiau negu kokius 400 tūkstančių, jo net nenubausi rimčiau, nes tai jau bus tik šiaip smulkus nusižengimas, „žmogiškoji klaida“, taip sakant. O padariusius klaidą galima net užjausti.
Panašaus įstatymo priėmimas atidėtas Seimo rudens sesijai, bet vis dar gali būti priimtas. Tad progų pagirti valdžią gali būti visokių.
Paradoksas čia tas, kad visuotinai propaguojamas pozityvumas sunkiai dera su dažnai tų pačių pozityvuolių taip pat skelbiama kritinio mąstymo būtinybe.
Ką galiu dar pasakyti apie pozityvumą? Galiu pajuokauti, kad visus politikus reiktų privaloma tvarka pasiųsti į teatro užsiėmimus. Jie labai padeda suprasti, jog vien pagyrimais nei spektaklio, nei, juolab, pasaulio nepagerinsi.
