Apie pudrinimo laiką ir linksmojo sviesto šokį

Du šokiai. Nors vieną jų šokiu vadint liežuvis nesiverčia. Tik kuo jį vadint? Reklama? Edukacija? Šaldytuvo šokiu? Įvaizdžio pudrinimu? Troškimų patenkinimu?

Tiek to. „Jerusalimą“ iš dūšios šoka visas pasaulis – lakūnai, mokytojai, medikai, vaikai ir suaugę. Aikštėse, ligoninėse, lėktuvuose, o šią savaitę, ačiū Neringai, Dariui, medikams, ir Rokišky. Tarsi koks vis atgyjantis augalas, kurį užkasa gureviciucių kasta, o jis vis tiek kalasi pro asfaltą. Viltis. Tiems, kam gumulas gerklėj žiūrint, ir taip aišku apie ką čia. Ir  nesvarbu, kiek ten surepetuota, kiek judesiai tikslūs. Daliai žmonių vis tiek tai įrodymas, „kad neturi medikai, mokytojai ką veikt, pažiūrėk, šoka, eitų gydyt ir mokyt“.

Kitą šokinėja keli raumeningi vyrai. Reklamuoja sportbačius minkštais padais. Suderintais treningais ir seimūnu pagrindiniam vaidmeny. Vaidmens esmė – fone skambantis žodis „pyderas“. Ir žiūrovai jau ploja. „Juk linksmiau“. Ir taip liūdni visi nuo karantino. Šokinėjantys žmogeliukai kaip kompiuteriniam žaidime. Be prasmės, bet su potekste: „už Lietuvą vyrai“, „Gražuli, šaunuolis, pirmyn“. Tu pasaulio dievas, tau šitos žemės saldumas, nes išdūrei visus. Net snarglius viešai gali krapštyt ir tau visi Gargždai plos. Ir ne tik Gargždai. Kitai kadencijai kai išrinks, galbūt jau bus programėlė, kad ir atsidarius šaldytuvą, gražulis iššoks reklamuodamas sviestą. Bus linksminantis produktas. O autoriui dar ir procentai eis. Ne tik mūsų mokama alga.

Skaitau, kad užsienio kompanija, kurios vardu buvo šokinėjama dėl sporto klubų, atleis šokinėtojus? Tik gražulio niekas neatleis, nes jis dalies Lietuvos teisėtai išrinktas smegenų pusrūtuliukas. Jam veriasi eteris. Kaip veriasi ir meno nesukūrusiems m. a. m. o. s laimėtojams geriausiu eterio laiku su visais jų „fakais“. Dar ir susimoka kauniečiai už tai iš savo biudžeto 45 tūkstančius. Ne troškulys, o miesto įvaizdis yra viskas. Visaapimantis cirkas. Svarbiausi veikėjai – klounai. Kultūros sektoriaus niša, bet jau humoro srityje, puikiai funkcionuoja ir karantino sąlygomis.

Žodžiu… Tarp šios savaitės pasirodymų – vandenynai ir kosmosas. Mąstymai, nutolę šviesmečiais. Kaip teisus Rilkė rašydamas, kad po tuo pačiu dangum visi gyvenam. Ir tragedija, ir grožis, ir bjaurastis, ir dangus tuose virsmuose ir nesusikalbėjimuose. Kas vienam rojus, kitam – pragaras, o bandymų surast ryšius (iškeikt vienam kitą) „poezija“ nuolat tręšiama, todėl šiandien veši komentarų skiltyse.

Draugė atsiunčia internete rastą nuotrauką – papuošalas, simbolizuojantis covidą – apskritimas su spygliukais. „Kaip tau?“ – klausia? – Gal tokį norės įsigyt artimuosius palaidoję?“ – ironizuoja.

Ne, nenorės.

Sugebančių naudotis situacija, šokiruotojų, tuščių lovų filmuotojų, raštų ministrams rašytojų laikas. Juk turi kažkas pūti kalėjime už  tai, kad „sužalojo vaikus su testais ar kaukėmis“.

Pedagogė „tėvų ir mokytojų vardu, konsultuojantis su teisininkais“, Rokiškyje šiomis dienomis kaip tik platina tekstus, kuriuose į mokinius kreipiamasi tokiomis skanduotėmis kaip: „… taip pat atmink, testo metu yra galimybė pasisavinti tavo DNR grandinės informaciją ir vėliau ją naudoti tau nežinomais tikslais“. Bet apie tai kituose numeriuose.

O kol kas valdiškų įstaigų įvaizdį pudruojančių spaudos atstovų, kurie spaudai niekam nereikalingi, laikas. Komunikuojančius komunikuojančių komunikacijos specialistų. Laikas tų, kurie galbūt sapnuose yra medicinos mokslų daktarai, nors iš tiesų nieko neveikia – kramto gumą ir laukia, kol sumokės bedarbio pašalpą. Tiesa, čia vienas vietinis inkliuzas. Ir niekuo nesusijęs su „mokslų daktarais“ ir covidu. Skambina vyras iš Juodupės. „Mes Juodupėje turim atidirbinėt už karantiną viešuosius darbus, o kitur, kiek žinau, nereikia. Nebent Pandėlyje dar. Obeliuos ir kitur nereikia. Jie dirba kaip ir iki karantino po devyniasdešimt valandų keturias dienas per mėnesį“, – sako vyras. Ir priduria: „Jūs tik nepagalvokit, kad aš nenoriu puošti savo miestelio, bet gal jums bus įdomi tema“, – sako malonus balsas.

Todėl grįžtam prie visų tų veikimų, kurie daromi norint gauti pašalpas, susirinkti projektinius pinigus, nes dėl pliuso jau nebedaromi. Toks dabar metas. Tuščiomis diskusijomis graužiančių laiką, apkabinant makaronais apie prasmes, dvasias, sielas ir gerąsias patirtis. Tokių renginių vis daugiau. Dabar jie virtualūs, bet vis tiek tai ta pati sėdmaišių kultūra. Šokinėtojų kultūra. Kiškučių su ausytėmis kultūra. Verkimo kultūra. Pašalpų kultūra nedirbant.

O kol skamba patrankos, mūzos tyli. Arba stato naują teatrą kaip Koršunovas. Negi kuria raštus Šimonytei?