Apie tiltus ir viltį

Be abejo, svarbiausias pastarųjų dienų, o ir metų įvykis mums visiems, ne tik krikščionims, buvo popiežiaus Pranciškaus vizitas Baltijos šalyse. O kitas įvykis svarbiausiu tapo Rokiškiui. Tai netikėta žinia apie ketinimus čia statyti Indijos gamyklas su daugiau kaip pusantro tūkstančio darbo vietų. Kas abu tuos įvykius jungia? Manau, viltis. Kad ir mažuosius gali pastebėti, kad staiga vieną dieną jie gali atsidurti dėmesio centre.

Viena mano draugė popiežiaus vizito metu teigė, kad tai –  tikros šviesos ir vilties dienos. Ir kiekvienas tos šviesos iš šio istorinio apsilankymo pasisėmė tiek, kiek norėjo ir pajėgė. Bet galimybes turėjo visi. Savanoriauti, gyvai popiežių sutikti, stebėti tiesiogines transliacijas per TV, komentuoti, diskutuoti, klausytis, skaityti kitų komentarus ar bandymus iššifruoti pagrindines žinias, kurias popiežius norėjo mums palikti. Ir gauti žinutę sau.

Labai daug komentatorių dėmesio ir diskusijų sukėlė popiežiaus kvietimas Lietuvai būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Kaip ir skatinimas draugiškai priimti skirtumus, kitas tautas, religijas, įsitikinimus. Popiežius Pranciškus kalbėjo, kad namus Lietuvoje nuo seno rasdavo skirtingų tautybių ir konfesijų žmonės, kol įsigalėjo totalitarinės ideologijos ir, sėdamos smurtą, pakirto gebėjimą priimti kitą. Ir kvietė atgaivinti tą senąją dvasią, kuria anksčiau garsėjome – toleranciją, svetingumą, pagarbą, solidarumą kitoms tautoms.

Ir šios popiežiaus žinios labai lengvai rado atbalsį daugelio širdyse. Netgi imta samprotauti apie specialią Lietuvos misiją – būti tuo svetingu tiltu kitiems, ypač sunkumus, neteisybę, priespaudą išgyvenančioms tautoms.

Gaila, kad šiame kontekste lyg prapuolė kita popiežiaus žinia – apie mažutėlius, kurie yra tarp mūsų, apie žmonių rūšiavimą, pamirštant, kad visi mes esame Dievo vaikai. Galbūt ši žinia mums ne tokia patraukli? Tiesdami svetingus tiltus kitiems, kažkaip labai lengvai pamirštame pirmiausia tiesti tiltus čia, vietoj, tarp miestų ir regionų, tarp jaunų ir senų, tarp sveikų ir sergančiųjų, neįgaliųjų, tarp emigravusių ir vietoj gyvenančių tautiečių ir etc. Todėl iš visų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų vykdomose nuolatinėse reformose, didingose misijose, institucijose, projektuose ir daugybėje etatų, kuriamų dėl mažutėlių, tas mažutėlis vietos jau neberanda.

Ir kur pagalbą ras jauna benamė Raimonda, kurią klystkeliai atvedė į Rokiškį? Ką daryti be jokių buitinių patogumų Rokiškyje gyvenantiems pensininkams, neįgaliesiems, susidūrusiems su įvairių instancijų abejingumu? Kur rasti stiprybės gyvenantiems kartu ir globojantiems neįgaliuosius, psichinėmis ligomis sergančiuosius ar turinčius alkoholio, narkotikų, lošimo priklausomybių?

Atrodytų, čia ne mūsų reikalas – kiekvienas turi tvarkytis ir rūpintis pats. Bet pagalvokime, kokių galimybių pagerinti savo buitį turi vaikų ar anūkų neremiamas pensininkas? Ir kas būtų, jeigu visi artimieji palūžtų, pavargtų ir išsižadėtų probleminių šeimos narių? Ir jie visi atsidurtų gatvėje, kaip Raimonda? Tai taptų mūsų visų problema, nes, kaip bebūtų nemalonu, tai ir yra mūsų problema, kurią patikėjom spręsti valdantiesiems ir visoms biudžetinėms struktūroms. Nors tai  nemaloni tiesa, bet iš dalies mes kalti, kad jie į patikėtas pareigas žiūri ne kaip į tarnystę žmonėms, bet kaip į naudos sau šaltinį, galios ir valdžios demonstravimą.

Ir štai apie Indijos bendroves. Išgirdę žinią, kad dvi Indijos bendrovės galbūt ketina čia investuoti milijonus ir sukurti daug naujų darbo vietų, rokiškiečiai sujudo – o gal tai realu? Kai kam įsižiebė viltis, kad atsiranda galimybė miestui atsigauti, kai kas tik tyčiojosi, kad tai eiliniai valdžios „pasipijarinimai“, gražios deklaracijos, kurios ir vėl virs liūdnomis perspektyvomis. Kol kas sunku pasakyti. Tikimybė šiai žiniai virsti realybe, nors ir nedidelė, yra. Ir Rokiškio merui užsidėti riebų pliusą. O jeigu ne? Su kokiomis deklaracijomis meras eis į naujus rinkimus? Vėl su įvairiais pažadais? O juk sakoma, kad tuščia statinė – garsiausia barška. Kai kam to ir užtenka, bet nuo to neatsiranda nei naujų darbo vietų, nei investicijų, nei tvarkos, nei gimsta, nei grįžta daugiau žmonių. Ir tarnystė žmonėms, rūpestis mažutėliais ne iš tuščių kalbų kyla. Iš labai konkrečių darbų…