Marius PLEČKAITIS
Kai prieš kokį penketą metų Lietuvoje nuaidėjo pirmieji „me too“ skandalų atgarsiai, buvo galima pajusti pirmąsias iš Vakarų atplaukusius naujųjų socialinių normų apraiškas. Kai (belaidis) internetas tapo tiesiog būtinąja higiena, kai telefonais su geromis kameromis apsiginklavę pradėjome vaikščioti į darbo pokalbius ir pasisėdėjimus su bosu po penktos, kai pradėjome siuntinėti pro langą darytus įrašus redakcijoms, tiesiog ore buvo galima pajusti, kad nuo šiol daug kas bus kitaip nei anksčiau.
Per tą laiką nulinčiavome vieną kitą per daug sau leidusį režisierių, nepagailėjome politiko, neatsispyrusio dvyliktokių skruostų rausvumui, išmetėme į šiukšlių dėžę vieną labai drūtą sunkiaatletį, suabejojome aukštai kojas kilnojančių ralistų gyvenimo etika… Bet ar išdrįsome skelti rimtesnį antausį nors vienai milijonais alsuojančiai korporacijai?
Šaltą 2013 m. rudenį neatlaikė „Maximos“ stogas Latvijoje, Zolitūdėje. Žuvo 54 žmonės. Kiek ilgai užsiėmėme parduotuvės boikotu? Ar ilgai atjautėme latvius ir pykome dėl šaltos korporacijos komunikacijos? Ar bent žvakutę uždegėme?
Prieš dvejus metus, 2020 m. sausį, kilo „Grigeo Klaipėda“ teršalų Kuršių mariose skandalas. Gamtai padaryta milžiniška žala, įmonės akiplėšiškumas – akivaizdus kaip ant lėkštutės. Tačiau jau po kelių savaičių veik visuose prekybcentriuose buvo galima rasti įmonės produkcijos. Ir niekas per daug neprotestavo. Ir lietė savo jautriausias odos atkarpėles „Grite“ popieriumi.
Kiek vėliau tais pačiais metais, siaučiant COVIDUI, vienas statybinių medžiagų gigantas liūdnai pagarsėjo stabdantis mokėjimus tiekėjams, besidengdamas Force Majeure. Vėliau įmonė susivokė, kad nebe 90-ieji, ir savo nonsenso atsisakė, bet paprastų žmonių lankymosi parduotuvėje šis slystelėjimas, atrodo, nepalietė. Toliau pirkome kauptukus ir grėblius, toliau klausėme Lietuvos vadovų taip mėgstamo radijo su ezoterikos valandėlėmis.
Galima prisiminti ir šviežesnių atvejų, tarkim, kai 2021 m. pradžioje iš „City Bee“ buvo „pasiskolinti“ vartotojų duomenys, o įmonė, pridėk ar atimk, apsiribojo BDAR nuobaudomis ir keliom savaitėm skalbimo medijose.
Kiekvienam išvardintam, nepaisant didesnio ar mažesnio viešojo spaudimo, galėčiau priskirti tik po keletą asmenų, radusių jėgų ir noro organizuoti rimtesnę kovą prieš minėtas korporacijas. Paprastai palaikymas greit nunykdavo, o pati iniciatyva netrukdavo išsikvėpti, ir vėl viskas būdavo po senovei.
O štai visai neseniai, prieš mėnesį, komikas Olegas Šurajevas pradėjo kampaniją prieš „Vičiūnų“ įmonių grupę, neplanavusią skubėti solidarizuotis su pasauliu ir iškelti verslo iš agresorės Rusijos. Komedijos entuziastas dėjo nežmoniškas pastangas tiek organizuodamas performansus, tiek rašydamas socialiniuose tinkluose, tiek atlikdamas kitokias protesto kampanijas prieš daugiausia Matijošaičių šeimos valdomą verslą. Pastarasis laikėsi ir vis dar bando laikytis stoiškai, laukdamas, kol viskas praeis, nutils, nurims, taip pat, ko gero, besitardamas su „protingais“ žmonėmis, kaip čia geriau užglaistyti šią visai nemalonią situaciją. Jei minėtos grupės verslas Rusijoje netyčiom ir bus uždarytas, tai ne be didelio visuomenės spaudimo, įpūsto O. Šurajevo.
Dabar pabandykime atsakyti į pakibusį klausimą: kodėl paskirą žmogų nulinčiuoti yra pakankamai lengva, net kai kartais trūksta aiškumo, ar tas asmuo tikrai elgėsi negarbingai, ar tai tik sąskaitų suvedinėjimas, o kai kalba užeina apie daugiamilijoninės korporacijos adekvatų „nukencelinimą“ (angl. „cancel“ – kompiuterijos terminas, reiškiantis „atsisakyti“, „atšaukti“, „išbraukti“, „panaikinti“ ir pan.; kalbant apie socialinį reiškinį, tai nusigręžimas, atšaukimas – red. pas.), kažkaip viskas vyksta sprangiau, kažkaip patys kaltintojai iš lėto tampa pajuokos ir kritikos objektais, o verslas pasirodo ne tik ne blogietis, bet ir kilnus, aukojantis, socialus, gal kartais per tą savo gerumą ir nukenčiantis.
Taip jau yra, kad daugybė įtakingų žmonių, kurie turėtų „kencelinti“, dirba su „kencelintinais“ ar planuoja kažkada su jais eiti obuoliauti. Prasikaltusi organizacija potencialiai samdo ir samdys tuos renginių organizatorius, mokymų lektorius, finansų, marketingo ir teisės konsultantus, komunikacijos ir ypač, kaip dabar madinga sakyti, krizių valdymo specialistus. Vadinamieji „spin doctors“ dažnu atveju užsiims ne „kencelinimu“, o sūrymo baronų konsultacijom. Ar tai yra etiškas pasirinkimas, suprask, kiekvieną darbą kažkas turi dirbti, ar tik prisitaikėliškas būdas susirinkti lengvus krizėje plūduriuojančio laivo išmestus pinigus.
Ekonomistas Raimondas Kuodis kovoja prieš vadinamuosius „lojerius“ – teisininkus, besąlygiškai visur kišančius individualaus žmogaus teises, taip įnešant sumaišties ir redukuojant iki pavienio individo teisių ir jausmų beveik bet kurią temą: migracijos, sveikatos, krašto apsaugos, socioekonomikos. Panašiai ir dalis gudrios prisitaikėliškos natūros specialistų ir visuomenininkų daugumos naudą iškeičia į paskirų, o kartu ir savų interesų tenkinimą.
Todėl lieka tik tikėtis, kad ne vien šeimų gerove besidengiantys judėjimai neras, kas jiems išnuomotų įrangą renginiui, bet ir prisidirbę dar vakar labai madingi milijonieriai su savo išskaidytais „uabais“ gaus ne patarimus, kaip čia lengviau išsisukti, o skambią žuvį nuo savo dvaro konsultantų.
Kodėl gyvenimo mėtytas ir vėtytas ir mažiau paveikus galijotų grasinimams komikas turi organizuoti tokią sunkią kovą? Įsivaizduokime, kad koks nors publikos mylimas ekonominis vienaragis padaro kažką baisaus, tarkim, parduoda vartotojų duomenis su žmonių prekybos bylomis asocijuojamam juridiniam vienetui. Ir nors formaliai viskas tvarkinga, ar stosime vieningai „nukencelinti“ tą organizaciją, ar tik nedrąsiai tryptelsime kojele, bijodami negauti vakarinio meduolio.
