Ar klaus? Ar girdės?

Jeigu vyktų rinkimai, Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija (būtent gimnazija, ne apie pastato užimtumą kalba) būtų Senuosiuose rūmuose. Nes dauguma Rokiškio baigę mokyklą, kur stovi paminklas Vaižgantui. Išgyvenęs visas valdžias ir okupacijas. Jis, aklas ir kurčias, negirdi audros, kuri šiandien dėl jo vardo Rokiškyje siaučia keliais šimtais balų.

Tai kas, kad šimtams gūdžiu sovietmečiu tai buvo „tičkinė“. Centre prie vitražų baisus Tičkaus biustas stovėjo. Jį  apeidavom. Rūstus, baltas, šaltas akmuo. Be veido. Nesigilinom, koks tai veikėjas. Nelabai kas ir pasakojo. Niekam ir nerūpėjo.

Tačiau šiandien, einant pro Vaižgantą, viduje suvirpa ir kažin kas šilto atgyja. Nesvarbu, kad pro pagrindines mokytojų duris buvo galima prasmukti tik paslapčia, vaikai pro kitas vaikščiojom. Mes – penki klasiokai – gyvenom vienam name Vilniaus g. 12A. Ir kasdien eilės tvarka vienas iš penkių po pamokų namo eidavo užrištu ant akių raiščiu – kiti žodžiais rodydavo kelią. Pakeliui, prie „Nykštuko“, užrištasis net paslidinėdavo – laipteliais žemyn. Buvo tokia gundanti mažytė trasa. Žodžiu, savaip ugdėm pasitikėjimą žmonėmis, draugystę, drąsą ir valią. Net po to, kai avarijoj ties Kauno gatvės perėja žuvo mokytoja, ir mes visi su ašarom buvom prie karsto, nenutraukėm šito užsiėmimo. Grįžus į kiemą, nuėmus raištį, nevalgius, nenusiėmus kuprinių, emocingai buvo narstomas kasdien naujas pasipiktinimas mokytojais. Tarkim, kaip mylima auklėtoja galėjo taip mums sugadinti gyvenimą ir parašyti toookius pažymius. Tik įsivaizduokite, už stovėjimą demonstracijoj himno metu.

Gerai, arčiau esmės. Sava mokykla – šventas reikalas. Ir labai sudėtingas koziris. Ne, gal akibrokštas valdžiai. Rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ žmonės sostinėje jau atsiuntė rajono merui ir tarybai raštą, kur prašo išsaugoti istorinį miesto pastatą. Kaip gimnaziją. Žinau, kad kol rašau šitą tekstą, ant stalų savivaldybėje panašių raštų krūvos auga. Tų, kas juos rašė, neįtikina argumentas, kad autobusų stotis prie „Romuvos“ arti. Kaip ir visi kiti, dabar jau vieši, reformos vykdytojų argumentai.

Klausimą buvę mokiniai prašo tiesiog atidėti. Jei vietos politikai to nedarys, kitos savaitės pabaigoje  gali būti priimtas sprendimas, kuris nuliūdins dalį Rokiškio. Nes dokumente siūloma visus gimnazistus perkelti į „Romuvą“. Neturim tiek mokinių, kad du pastatus naudotume, o ir mokytojams nepatogu  per dvi mokyklas lakstyti ir dėstyti. Nors gimnazijos bendruomenė, kiek mums žinoma, į rajono vadovus kreipėsi dar gegužės mėnesį, griausminga naujiena plačiai vieša tapo prieš pat rinkimus. Po to, kai per merų debatus kažkas neplanuotai uždavė tiesų klausimą.

Ar reikėjo iki „po rinkimų“ „marinuot“ tokią bombą? Klausimas. Šiandien, perskaičius dar kelis šimtus komentuojančių po šia žinia, po Godos Gudgalytės laišku, tenka atsiimti išvadas, „kad žmonėms niekas nerūpi“. Dar ir kaip. Ir sostinėje, ir užsienyje. Ir Rokiškyje. Su visais istoriniais faktais, žiniomis apie Vaižgantą, siūlymais sprendimus priimantiems. Ar atsižvelgs? Bus matyt kovo trisdešimt pirmąją.

Dar vienas keitimas. Rajono vadovus jis šiuokart užgriuvo tiesiai iš laikraščio. Kai Kultūros centras spaudai pirmai pasakė, kad keis „Vaidiname žemdirbiams“ pavadinimą – jau seniai spektakliai nebevyksta kolūkių salėse.

Kiek kartų iš jo, pavadinimo, kas galėjo, tyčiojosi, kaimiečiais, žemdirbiais ir sovietmečio reliktais  vadino. O Žemės ūkio ministerija pinigų premijoms duodavo. Žinoma, iš televizijos studijos pavadinimas moderniai Lietuvai su „latėmis ir jogos kilimėliais“, dirbančiai nuotoliu iš Maldyvų ar Balių, skamba savotiškai. Kaip iš dinozaurų eros. Todėl komunikacijos specialistai teatruose ir televizijos jau yra eliminavę „žemdirbius“ iš savo pranešimų spaudai ar bėgančių eilučių žiniose.

Bet mums čia – tarsi sava koja ar ranka. Prie „Vaidiname žemdirbiams“ vaikai augo, ant mamų kelių keturias valandas žiūrėdami Nekrošiaus „Hamletą“, Koršunovą, Vaitkų ar Tumino „Maskaradą“. Arba Choliną. Per „Vaidiname žemdirbiams“ čia ant scenos lipo žvaigždės. Geriausi ir talentingiausi. Šiandien linksma prisiminti, kaip Žemės ūkio ministerijos klerkai dažniausiai rudais kostiumais, kuriuos protingoms kalboms sakyti kviesdavo į uždarymus ir atidarymus, atrodydavo lyg į kitą planetą iš mėnulio nuleisti. Galvojo kaimas, o stovi prie kokio Banionio, Gabrėnaitės, Kazlo. Mūsų Vytautas Saulis tada buvo Seimo narys. Ir atidaryme visuomet laukdavom – pasakos, ką matė važiuodamas iš Vilniaus. Visi tie žmonės, kurie organizuoja festivalį jau beveik keturiasdešimt metų – nuo vadovų iki rūbinėj mūsų laukiančių – verti tų visų padėkų, kurias kartais nežinom kam teikti vasario šešioliktąją. Tik neaišku, ką organizatoriai nuspręs dėl pavadinimo. Giedrius Kujelis, kad besipešdami neliūdėtume, feisbuke įdėjo pavasarišką nuotrauką  ir parašė: „Pavasaris Rokiškyje“ ar „Rokiškio pavasaris“?