Šiluma dabar dažniausiai vidutinė, tad po Mindauginių susimąsčiau apie lietuviškas šventes ir kitas atmintinas dienas. Vos nepražiopsojau Septynių brolių miegančių dienos (jie vadinami ir kitaip, daug negražiau), kuri buvo liepos 10-ąją, ketvirtadienį. Sakysite, tai ne šventė, bet Lietuvos žemdirbiams tai buvo viena svarbiausių datų – pagal ją spėdavo net septynių savaičių orus, o tos septynios savaitės apimdavo ir rugiapjūtę, labai svarbų darbymetį.
Lyja. Ar lis dar septynias savaites? Sinoptikai sako, kad ne, gal net sulauksime didelių karščių, kurie jau kelintą savaitę kamuoja Pietų Europą. Na, pamatysime, kas bus teisūs – sinoptikai ar liaudies išmintis.
Bet iš tikrųjų man labiau rūpėjo, kodėl visos lietuvių šventės yra šaltuoju metų laiku? Ir Nepriklausomybę abukart skelbėme, kai ūkyje darbų nedaug. Taip pat ir Kalėdos su Velykomis darbams netrukdo. Galima sakyti, tik šiame amžiuje valdžia nusprendė įteisinti mums kelias vasaros šventes – Jonines, Mindaugines, Žolinę, nes be jų mūsų kalendorius atrodė kažkaip keistai.
O ką senovės lietuviai veikdavo vasaromis, neturėdami ypatingų švenčių? Negi vien dirbo – šieną pjovė, rugius kirto, karves ir kiaules ganė, daržus ravėjo? Ogi nieko panašaus! Pertraukose tarp darbų dar suspėdavo ir kryžiuočiams galvas pakapoti – liepos 13 dieną minėsime Durbės, o liepos 15 – Žalgirio mūšių dienas.
Kažin koks oras buvo per tuos mūšius? Įtariu, kad nelijo, nes arkliai ant šlapios žemės būtų slidinėję. Kaipgi žmonos, esant geriems orams, išleisdavo savo vyrus nuo ūkio darbų kapoti kryžiuočiams galvų? Anuometiniai lenkai sakė, kad lietuvės namie turėdavo vyro pavaduotoją. Tokiu atveju viskas suprantama. Kaip sakoma, ir vyras sveikas (nors nebūtinai, bet mūsiškiai visada laimi), ir pavaduotojas sotus.
Šiais laikais su galvų kapojimu liūdniau. Sako, ankstesnė prezidentė dar turėjo tam gabumų, „Dviračio žiniose“ buvo net „Prezidentės budelio“ etatas. O dabartinis tik patrepsi kojele, pagrūmoja pirštuku, bet šiaip taikingas kaip balandis – net tų galvų, kurias reikėtų nukirsti, gailisi.
Krepšinio sezonas vyrams pasibaigęs, futbolas niekam neįdomus, tad grįžkime prie žemės ūkio. Verta – juk žemdirbiai išsiderėjo mažesnius mokesčius.
Tarp Durbės ir Žalgirio dienų įsiterpia kėdainiškių sugalvota Agurkų diena. Ji švęstina visiems, nes šaltibarščiai be agurkų – kaip kiaušinis be druskos, sakykime. Kėdainiuose mėgsta agurkus ir iš to neblogai gyvena. Anądien ragavau net agurkų desertą. Ne Kėdainiuose, bet gal dėl to dar skanesnį.
Ir neįsivaizduokime, kad mes vieni tokie, švenčiantys daržovių dienas. JAV lapkričio 14-ąją minima Nacionalinė raugintų agurkų diena. Tik lietuviai čia niekuo dėti – agurkus ir jų raugintus „brolius“ į Ameriką XIX amžiuje atvežė ir išpopuliarino žydai.
Ispanijos įvairiuose miestuose paskutinį rugpjūčio savaitgalį vyksta pomidorų šventė „La Tomatina“. Kiek jie tų pomidorų iššvaisto – svaidosi jais, mindo, traiško. Galime tik pavydėti – lietuviški pomidorai ne tokie minkšti, jais ir mėlynę pasodinti galima, o tai jau būtų ne pagal taisykles.
Brazilai Pomidorų dieną švenčia vasario 1-ąją. Natūralu – tada pas juos vasara ir pomidorų metas. Dar brazilai turi Špinatų ir Morkų dienas – atitinkamai kovo 26 ir balandžio 4 dienomis.
Taigi, progų švęsti yra begalė. O kur ir kada jas švęsite – jau jūsų reikalas. Kaip sakė vienas poetas: „Ir šventę švęsk, kai kraujas liepia“.
