Sakoma, kad nėra žemėje žmogaus be nuodėmės, nesame tobuli, tačiau visada reikia stengtis gyventi taip, kad šalia esantiems būtų gera, kad aplinkiniai ištikus bėdai ištiestų ranką, o kaimynas ne tik laba diena pasakytų, bet ir kaip sekasi paklaustų.
Mintis apie tobulus žmones užklydo ne šiaip sau. Stenduose, stotelėse jau matosi rinkiminių plakatų, iš kurių žvelgia besišypsantys kandidatų veidai su pažadais, prasidedančiais žodžiais „sieksiu“, „inicijuosiu“, „teiksiu“, „skatinsiu“. Kaip viskas tobulai parašyta – siekti, bet galima ir nepasiekti, inicijuoti, bet gali ir nepavykti – svarbu, kad norai buvo geri. Ir tai galioja ne tik politikoje.
Norisi manyti, kad gerų norų vedama „Sodra“ vykdo prevencinę priemonę ir ant kilimėlio kviečia įmonių vadovus pasiaiškinti, kodėl jų įmonėje ne visi darbuotojai dirba visu etatu. Net klausimynas sugalvotas. Gaila, kad nėra viešai paskelbta šios idėjos autoriaus pavardė. Gaila ir tų „Sodros“ darbuotojų, kurie turi kalbėtis su įmonių vadovais – manau, patys supranta situacijos kvailumą. Ne tokiu būdu ir ne ten ieškoma juodosios buhalterijos. O dar kvailiau skamba klausimas, kad gal verslininkas vis dėlto susimylės ir įdarbins žmogelį visu etatu – nesvarbu, kad jam įmonė darbo randa vos kelioms valandoms. Matyt, šios prevencinės priemonės idėjos autoriui kelios darbo valandos atrodo didžiausia blogybė – geriau jau visi tokie dirbantys tupėtų darbo biržoje. O dar kvailiau skamba, kai spaudoje aukšti asmenys džiaugiasi, kad tokios verslininkų šokdinimo akcijos duoda vaisių – po tokių pokalbių keli procentai darbuotojų pradėjo dirbti visu etatu. Suprask, pakalbėjo ir staiga atsirado darbo krūvis, lėšų atlyginimams. Va, kur tobulas planas ištraukti valstybę iš šešėlio! Bet ar kas tuo tiki? Aš ir dar dauguma – tikrai ne. Ar tai stebina – irgi ne.
Ir štai kodėl. Dažnai tenka lankytis ministerijose, kitose valstybinėse įstaigose, todėl šie pastebėjimai ne po vienintelio vizito. Visur rytas prasideda kavos puodeliu, laikraščių apžvalga. Ir tai tęsiasi ne pusvalandį, o vos ne iki pusiaudienio. Taip, nieko nesupainiojau. Kelios administratorės-sekretorės net sušilusios laksto su puodeliais – pradedama nuo aukščiausio rango ir paskui jau viskas eina žemėjančia tvarka. O kada dirbama, kada problemos sprendžiamos? Dažnai ir nesprendžiamos. Pati buvau liudininke, kai dabar save opozicinės šešėlinės vyriausybės ministru vadinantis politikas buvo tikras ministras. Ponas tik apie pietus susizgribo, kad po poros valandų teks Seime projekto pataisą pristatyti, o ką pristatysi, jeigu ji pačiam tamsus miškas, ir numatytos korektūros nepadarytos. Išeitis buvo greitai rasta – sekretorė viską pataisė savo nuožiūra. „Vis tiek niekas iš pirmo karto nepereina“, – pamatęs mano ištįsusį veidą paaiškino ministras.
Tai va, taip ir gyvename, su sekretorių parengtais įstatymais, jų papildymais. Gal todėl vakare priimti sprendimai išaušus rytui vėl taisomi.
O štai dar viena „tobulos“ pagalbos skurstantiesiems istorija. Prieš dešimtį metų, kai pagalbą socialiai remtinoms šeimoms pirmiausia supratome kaip veltui dalijamus drabužius, viename Aukštaitijos kaime nutiko gana keista, graudžiai juokinga istorija. Daugiavaikei, tačiau išgerti mėgstančiai šeimai seniūnija kiekvieną mėnesį iš labdaros duodavo labai daug drabužių – šeimos galva jų pasiimti atvykdavo arkliniu vežimu. Po kokio pusmečio netoliese žemę dirbantis ūkininkas pastebėjo, kad jo laukus pradėjo semti netoliese tekančio upelio vanduo. Pirma mintis buvo, kad bebrai užtvanką surentė, todėl nuėjo pažiūrėti. Deja, su šakėmis ne bebrų suneštą pylimą ardyti teko, o traukti krūvą drabužių, kurie ir patvenkė upeliuką. Paaiškėjo, kad šeima purvinus drabužius ne skalbdavo, o tiesiog į upelį mesdavo. Kam jais rūpintis, jeigu vėl gaus naują partiją.
Šioje istorijoje kaltinti tuos bėdžius būtų lengviausia, tačiau ar tokių „tobulų“ sumanymų autoriai nepagalvojo, kad gal geriau mažiau duoti, bet daugiau paaiškinti, jog dovanotą daiktą reikia branginti, saugoti. Ne veltui sakoma: kas per daug, tas nesveika, todėl visada verta pagalvoti, ar tikrai gerai, kai reklama siūlo du kartus skaniau ar rėksmingai skelbia, kad kartą paragavęs negali sustot.
O sustot labai sveika, ir labai reikėtų. Tegul geriau bebrai tvenkia upelius, o mes savo nežabotą godumą ir nesupratimą bent kartą uždarykime savyje.
