Džinsai, roko muzika, kramtomoji guma…

Paimu į rankas vinilinę plokštelę ir uždedu ant patefono. Pasigirsta švelnus traškesiukas ir roko muzikos garsai. Tai muzika, kuri visada vedė jaunimą į laisvę, savęs įprasminimą, kovą prieš sustabarėjusią visuomenę ir valdžią, iš roko muzikos gimė hipiai („gėlių vaikai“), prasidėjo sekso revoliucija, deja, ir narkotikų plitimas. Tai Vakarų pasaulio tikrovė ir realybė. Sovietijoje nieko panašaus nebuvo: nei sekso, nei narkotikų, nei roko muzikos. Argi?

Kokią revoliuciją gali sukelti mada ir apranga, akivaizdžiai įrodė džinsai. Kažkada sukurti kaip tvirti darbo drabužiai darbininkams, jie beveik po šimto metų tapo jaunimo nepakeičiamu drabužiu (dabar jau visų kartų). Ši mada kilo ir įsitvirtino Vakaruose, o kaip džinsai skynėsi kelią pas mus, už „geležinės uždangos“? Jaunimas rengtis ir puoštis mėgo visada, tik galimybės skyrėsi. Siuvosi kliošines platėjančias kelnes, brezentinė medžiaga – viena iš populiariausių. Džinsai buvo kažkas tokio, visų siekiamybė ir tik vieno kito išsipildžiusi svajonė. Reikėjo turėti giminių Amerikoje ar nemažai rublių, kad „talkučkėje“, už kampo, tarpuvartėje nusipirktum levukus ar vrangliukus. Ir tai dažniausiai jau keletą metų panešiotus. Juk Klaipėdos jūreivių ne tiek daug ir buvo, kurie iš užsienio parvežtų deficitinių gėrybių. Kai džinsus pradėjo siūti Vilkaviškyje, supratome, kad sovietams galas nebe toli. O pradėjus gaminti tokią surogatinę, beskonę kramtomąją gumą, imperija ėmė aižėti ir griuvo, nusitempdama paskui save beprasmiškų draudimų, persekiojimų, gąsdinimų politiką.

Vakarietiškos plokštelės – tai kažkas iš kosmoso pasaulio. Jeigu „bičas“ turėjo tris keturias, tai buvo „chebros“ garbinamas ir vienas „kiečiausių“ mokykloje ar kieme. Juk ji viena kainavo tiek, kiek siekė mėnesio atlyginimas. Jas sukdavo ir sukdavo ant grotuvo, kol „sudroždavo“ iki negaliu. Bet vis tiek jos nešė pelną – kitiems, vargšams, įrašinėdavo į magnetofonines juosteles ir pardavinėdavo. Man ir mano draugams pasisekė: draugas turėjo giminių Amerikoje, tai buvo sukaupęs jau ne dvi tris, o gerokai daugiau plokštelių. Aukščiausia lyga – „Pink Floyd“, „Genesis“, „Santana“…

Septintojo dešimtmečio viduryje į Rokiškį atėjo šiek tiek Vakarų pasaulio – tiesti naftotiekį atvyko lenkai. O juk Lenkija, tai ne Sovietų Sąjunga, Vakarai arčiau. Jie įsikūrė ten, kur dabar Taikos gatvėje yra automobilių saugojimo aikštelė. Na, ir Rokiškis suvakarėjo, galima sakyti, suvesternėjo. Pasirodė gatvėse džinsuotų, bekramtančių gumą, rankose maišeliai su ABBA atvaizdais, marškinėliai. Pusė rokiškėnų jaunimo traukdavo pas lenkus ir pirkdavo, parduodavo, mainydavo. Išaugo gimstamumas, viena kita panelė ištekėjo, ar iš meilės, ar fiktyviai, svarbiausia ištrūko iš nelaisvės ir atsidūrė arčiau Vakarų ar net juose. Vykdavo net futbolo rungtynės tarp lenkų ir lietuvių (rokiškėnų). Tik gaila, kad tai tęsėsi neilgai, bet sėkla jau buvo pasėta.

O kai gitara pradėdavo „pjaustyti“ Gailiūnas, taip, tas pats mūsų garsusis dailininkas Raimondas, visi eidavo iš proto. Tarp mūsų, paauglių, Gailiūnas buvo žymiausias Rokiškio autoritetas, hipis. Mokyklos šokiuose tik nuvilnydavo, Gailiūnas, Gailiūnas atėjo, tai dabar bus… O jis ramiai pasiimdavo gitarą, sugrodavo porą gabalų ir dingdavo, kol „nesupakavo“, nes jis tuo metu jau nebesimokė, o svetimiems, iš kitos mokyklos, juk negalima lankytis.

Tai tokios tokelės. Kaip dabar mėgsta sovietiniai partinukai, nomenklatūrininkai girtis, kad ir tada „dirbome Lietuvai“, tai mes, tuometinis Lietuvos jaunimas, galime pasigirti, kad ir tada „dirbome laisvei, vakarietiškai demokratijai“ klausydami roko muzikos, nešiodami džinsus, kramtydami gumą, augindami plaukus, klausydami Vakarų radijo (ne tik „Amerikos balso“, bet svarbiausia – „Radio Luxemburg“), ledo ritulio rungtynėse sirgdami ne už sovietus, o už čekus ar švedus, švęsdami Velykas ir Kalėdas, skaitydami Šapokos istoriją, lipdami į piliakalnius švęsti Rasų, eidami į bažnyčią ir nebijodami, kad už kampo stovintis parsidavęs mokytojas pamatys ir praneš kur reikia.

O plokštelė groja „Omegos“ garsiausią ir žinomiausią dainą, kurios žodžius po Romo Kalantos susideginimo Kaune jaunimas perdainavo:

ne, ne Laisvės nėra, ji pražuvo pernai Kaune, ne, ne Laisvės nėra, ji kažkur toli… Dar reikėjo laukti laisvės, kol mes užaugsime ir subręsime

Algis KAZULĖNAS