Informacijos perteklius kartais susuka galvą, jei nesugebi ar nemoki jos atsirinkti. Priputoja kaip uždengtas verdantis puodas ir ima žliaugti per kraštus. Tada tenka griebti samtį ir skubiai maišyti, graibyti putas, kad neužgesintų dujinės viryklės melsvos ugnelės. Arba tenka išjungti viryklę. Taip ir su visokio plauko informacija, sklindančia iš interneto, televizijos ir radijo laidų, socialinių tinklų – kai ji nebetelpa galvoje, nejučia atmeti tai, kas nereikalinga, kas žliaugia. Tada zirziantis ekranas ar radijo stotis tampa tik fonu. Atmeti arba visai išjungi. Tai geriausiai daro vaikai – įnikę į mobiliųjų telefonų ekranus, sugeba susikoncentruoti ir stebuklingai negirdėti to, kas vyksta aplinkui, bet eidami šaligatviu neužkliūva už atvipusio plytelės kampo, sėkmingai įveikia pėsčiųjų perėjas ir balas. Žinoma, būna išimčių, kurias paskui ištransliuoja šou laidos – nelaimėlis atsitrenkia į gatvės apšvietimo stulpą ar krenta į duobę. Tačiau tai veikiau išimtis nei taisyklė.
Atvirkštinis procesas – informacijos trūkumas – sukelia šaršalą ir nepasitenkinimą. Tai emocijos. O emocijas sunku suvaldyti, užlaikytos jos iššauna tarsi šautuvas. Trūkstant informacijos, lyg iš gausybės rago pasipila įtarinėjimai, versijos ir variantai (kalbu ne apie Petrutės ir Onutės asmeninius konfliktus dėl daržo lysvės ar „diskusijas“, kurios nosytė dailesnė, o kur kas rimtesnės informacijos stygių). Nežinojimas ar nesupratimas apauga gandais, kol, persipildžius kantrybės taurei ir iššovus emocijoms, patenka į spaudą. Pavyzdžiui? Nesusikalbėjimai (o gal nekalbėjimai) dėl planuojamo statyti vėjo jėgainių parko Kamajų seniūnijoje, dėl Rokiškio autobusų parko nutraukiamų (vėliau paaiškėjo – stabdomų trims mėnesiams) tolimojo susisiekimo maršrutų, dėl melioracijos projekto Panemunėlyje skaidrumo, dėl Žiūkeliškių poilsiavietės…
Trenkia sprendimas kaip perkūnas iš giedro dangaus, o kilus eilinių piliečių šaršalui, organizuojami susitikimai ir susirinkimai, puolama aiškinti ir aiškintis, tikslinama, renkami parašai, žadama išnarplioti painiavą, nuraminti aistras. Kitaip sakant, pasikalbama, išsiaiškinama, faktai dėliojami į savas vietas, bet konflikto dalyviai jau būna ištaškę emocijas, apsižodžiavę, susipykę, prirašę įvairių papildomų dokumentų ir internetinių komentarų, galbūt praleidę ne vieną bemiegę naktį… Dvasininkai sakytų – praradę sielos ramybę, bioenergetikai – pramušę auroje energetinę skylę. Eilinis žmogus, nesusidomėjęs tomis istorijomis, galbūt rietenas palygintų su šuns ir katės pjautynėmis.
Galima stebėtis – kodėl žmonės bijo pasikeitimų ir permainų? Na, tarkime, laikinai „nuims“ tą autobuso maršrutą… Tarkime, pristatys sparnais mojuojančių vėjo jėgainių (kas čia baisaus, turėtų būti labai romantiška)… Bijo todėl, kad žodis „laikinai“ asocijuojasi su „amžinai, visam laikui“, nutraukiamas maršrutas parodo, kad tas kraštas nurašomas. Tai rodo visos šalies patirtis. Bijo todėl, kad iki galo kažin ar aišku, kokį poveikį jėgainės darys aplinkai. Net žmogus, mosuodamas rankomis, atbaido muses, tai ką gali milžiniškų jėgainių parkas, tenka tik spėlioti, o šalia jo galbūt pasiliks gyventi viena kita šeima. Pražiopsojęs tam tikrą projekto etapą, gali kelti pretenzijas, šaukti ir mojuoti kiek tik sveikata leidžia – niekas nebegirdės. Todėl ir imi bijoti, kai pajunti, kad reikalinga informacija tave aplenkia. Tyčia ar netyčia aplenkia – tai jau kitas, individualus, klausimas.
Baimę kelia tai, kas nesuvokiama, nesuprantama. Ko gero, mūsų genuose dar gajus ir anos santvarkos palikimas, atmintin įsirėžęs kartu su kitais istorijos etapais ir patirtimis.
Palyginkime dvi tų pačių metų, net tos pačios dienos situacijas. Tai 2019 m. rugpjūčio 31 d. Viename respublikiniame dienraštyje buvo išspausdintas straipsnis, kuriame atpasakota nesena istorija. Jos pradžia tokia: „Nusiuntęs draugui telefonu žinutę, kurioje pasidalijo įspūdžiu, kad jųdviejų bendras pažįstamas politikas yra kyšininkas, Joniškio gyventojas (…) sulaukė kratų, bylos, o galiausiai stojo prieš teismą.“ Straipsnį skaičiau iš ryto. Popiet – renginys Obeliuose. Pirmi metai be buvusio partizano, ryšininko, Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose įkūrėjo Andriaus Dručkaus. Jo vaikaičio Manto paruoštoje vaizdo medžiagoje skamba pažįstamas, ramus A. Dručkaus balsas, pasakojantis apie skaudžias pokario peripetijas: „Pas vieną (žmogų – aut. past.) rado dvi partizanų nuotraukas, tai iš karto jam davė 25 metus lagerio.“ Panašūs finalai. Spėlioju, kodėl tądien žaibo greitumu mintyse sugretinau šias situacijas ir jas užsirašiau. Suveikė savisaugos instinktas elgtis atsargiai, nes nežinai, už kokio kupsto užkliūsi?
Žinojimas nekenkia. Šaunuoliai tie, kurie aiškinasi, kieno sklype atsidurs vandens rinktuvai arba kas naudosis poilsiaviete. Matyt, yra patyrę, kuo gali baigtis įvairios permainos.
