Grėsmė, grėsmė, grėsmė. Kur bepasisuksi, ten liniuote atmatuoti metrai ir kiti apribojimai: „tik su nosį ir veidą dengiančiomis kaukėmis“; „vienu metu pageidaujami tik du pirkėjai“; „dezinfekuokite rankas“; „darbo laikas trumpinamas“; „rizikos grupės klientai nepageidaujami…“ Oi, atleiskite, paskutinė frazė galvoje užsilikusi nuo pavasarinio karantino. Akylieji meldžiasi, kad nenusilaužtų rankos, kojos ar nepakiltų temperatūra, nes medicininės pagalbos laukimas virs vidine egzekucija. Ką ten koja! Užtektų susižeisti nors vieną pirščiuką ir visu kailiu pajustume sistemos rodomus ragelius – pavojus gyvybei negresia, todėl užsiregistruokite, palauksite dienelę kitą, tada pagydysime.
Daugėja židinių. Ne šeimos ar mūrinių. Ligos židinių. Susidaro įspūdis, kad po kurio laiko užmiestyje pamatę tarpmiestinį autobusą stebėsimės juo tarsi laukuose besiganančia viena kita karve, kurių dar nepajėgė sunaikinti, anot vieno pašnekovo, „Briukselis“. Keliuose ir keliukuose įprastesni tampa tik kažkelintą dešimtį skaičiuojantys autobusų parko „gargarai“ ar geltonieji mokykliniai autobusiukai, į kokį nors atokų kaimelį gabenantys keletą mokinukų, kurie pamokose dalyvavo „fiziniu kūnu“, o ne virtualiai. O ką daryti vienkiemių gyventojams, jei neturi artimųjų ar ratuotų kaimynų, jei ir tą mokyklinį, pavežantį iki miestelio, pasmaugs „koronė“? Norom nenorom į galvą lenda šių laikų anekdotas, kaip naujasis rusas, pamatęs prabangų kilimą ant tvoros daužantį arabą, paklausė: „Tai ką? Neužsiveda?“ Taip, gyvenant vienkiemyje, labai praverstų vaikystėje skaitytose pasakose regėtas skraidantis kilimas. Žinoma, jeigu nesusidurtumėme su dronu.
Net knygų klubai gyvuoja kaip slaptosios lietuviškos mokyklos spaudos draudimo laikais. Anos veikė prie spingsulės ir slepiamos nuo piktų akių bei ausų. Knygų klubo nariai susitinka prie kompiuterių ekranų spingsulės ir pasislėpę nuo šeimos narių (kad netrukdytų).
Užtat fizinių kūnų apstu prekybos centruose. Gal taip patenkinamas poreikis „nors kur nors nueiti“, kai užvertos kavinių durys, uždraustos pramogos ir kultūriniai renginiai? Kai negali papramogauti, vienintele pramoga tampa parduotuvės. Kuo didesnės, tuo patogesnės, nes ankštoje kaip kišenė krautuvėlėje ilgai nepažiopsosi ir nesitrinsi aplinkui lentynas, teks nusipirkti tai, ko atėjai, ir dingti, nes kitaip būsi nesuprastas. Prekybos centrai – visai kas kita. Prekę ilgai gali glostyti akimis ir rankomis (nors nepatartina), į pridengtą nosį įtraukti kepto kumpio, o konditerijos skyriuje – šviežių bandelių kvapų. Jie nemokami. Spėjimo būdu nustatinėjame, ar atpažįstame akių ruoželį tarp kepurės ir veido kaukės. Ko gero, dar nė viename gyvenimo etape nesame taip atidžiai žiūrėję sutiktam žmogui į akis. Jeigu abejojame, tenka užkalbinti: „Čia tu?“ Kuris gi žmogus atsakytų: „Ne, tai ne aš“? Žinoma, kad aš! Iš to „aš“ atskiriame – savas, pažįstamas pilietis ar visgi apsipažinome.
Taigi prekybos centre patenkiname visus penkis pagrindinius pojūčius: regėjimą, lytėjimą, uoslę, klausą ir skonį. Sakote, skonis liko nepatirtas, nes nieko neparagavote, mat burna paslėpta? Tačiau į prekių vežimėlį įsimetėte tų kvepiančių bandelių, kumpio, kepeninio, traškučių, bananų, dar pakelį varškės, avokadą (akcija, reikia paragauti, ir Bunkė skelbėsi, kad jai patinka) ir t. t.? Vadinasi, mintyse jau įsivaizdavote, kaip bus skanu. Kitaip sakant, virtualiai pasigaminote pusrytį, pietus ar vakarienę ir pavalgėte. Taigi skonį irgi patyrėte. Liko nepatirtas poreikis apkalbėti, bet tai – pataisomas dalykas. Jei nerasite pašnekovo, tereikia įlįsti į socialinius tinklus. Visgi vaistininkas pataria pasimankštinti ir pasivaikščioti (taigi ir pojūčius patirti) ne prekybos centre, o miškelyje. Ten saugiau.
Nepaisant visų apribojimų, gyvenimas įšoko į Kalėdų laukimo etapą. Į miesto centrą atvežta žaliaskarė. Kitame mieste ruošiamasi statyti kalėdinių eglučių alėją. Kalėdų Senelis Rokiškio dvare laukia laiškų ir 3 Eur pervedimo (jei tikiesi gauti jo atsakymą). Bus ir kitų kalėdinių naujienų. Tikriausiai dar nė vienais metais taip nelaukėte kalėdinių temų. Šįmet laukiate, nes jos pakeis informatyvius, bet visgi jau iki gyvo kaulo įsiėdusius pranešimus apie koronavirusą. Bet prieš Kalėdas – adventas. Panašu, kad šįmet dvasininkams apie jį teks priminti rečiau, nes kol kas esame priversti laikytis pasaulietiško advento, skatinančio įsižiūrėti į sutiktojo akis. Taip atidžiai, kaip dar nežiūrėjome.
