Socialiniuose tinkluose gali tapti bet kuo. Gali kurtis svajonių įvaizdį pagal supratimą ir reklaminius standartus, pavyzdžiui, tapti rožine Barbe ar Kenu (beje, naujas filmas apie šiuos neprarandančius populiarumo personažus žeriasi milijonus), o kartu anonimiškai veikti pagal gudrias sukčiavimo schemas. Gali susidvigubinti, susitrigubinti. Gali keisti lytį. Žodžiu, visaip taisyti Kūrėjo autorystę. Kas čia kur ką beatseks, jei net po saldžiąja Barbe slėpsis Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų. Gali ir pats nebesuprasti, kas esi iš tikrųjų, ir patikėti rožine pasaka, kurią seki kitiems. Gal tai disociacinis asmenybės sutrikimas, kuriam išsivysčius ima reikštis keletas asmenybių? Retais atvejais, bet šiaip – greičiau sugebėjimas naudotis šiuolaikinių technologijų galimybėmis sąmoningai siekiant savo tikslų. Kokie jie bebūtų – noras atitikti įsivaizduojamus laikmečio standartus ir lūkesčius, pritraukti tūkstančius sekėjų ar lengvai užsidirbti – tikslas vienas ir tas pats. Apgauti.
O moralė ir nepatogumas tik vienas – jeigu ta apgaulė staiga ima ir paaiškėja, o kruopščiai kurtas įvaizdis subyra lyg kortų namelis. Išviešinimas. Štai ko labiausiai bijo šie įvaizdžių ir tapatybių kūrėjai. Ir griebiasi grasinti, gąsdinti teismais viešintojus – na, žinoma, žiniasklaidą. Dangstosi labai patogiu asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu. Tik vienas, bet… žiniasklaidos funkcija yra ginti viešąjį interesą, todėl asmens duomenų apsauga ne visuomet vienodai taikoma.
Lietuviškuoju Boni ir Klaidu „Gimtajame…“ pavadinta interneto sukčių porelė, šiemet veiklą vysčiusi Rokiškyje, po publikacijos, kurioje buvo paskelbti jų tikrieji vardai, įnirtingai stojo ginti savo teisių, reikalaudami užslaptinti tapatybes. Visą naktį įvairiomis ryšio priemonėmis atakavo publikaciją ruošusią žurnalistę – mat, pasirodo, toks išviešinimas trukdo jiems atversti naują, švarų gyvenimo lapą (nors šitiek kartų teisti, turėjo ne vieną progą keistis). Spaudimą pratęsė kitą dieną platesniu mastu. Tik nieko nepešė. Šiuo atveju nugalėjo viešasis interesas. Juk vienas iš jų už sukčiavimą socialiniuose tinkluose ir pinigų iš patiklių žmonių pasisavinimą buvo teistas net 87 kartus, jo draugės laimėjimai ne tokie įspūdingi – už tą patį bausta 10 kartų. Tad ar neturime teisės mes, kuriuos ši sukčių porelė ne pirmus metus apgaudinėja, žinoti, kas yra kas? O gal sukčių teisės ir tapatybės yra svarbesnės? Kartais būna ir taip.
Arba girtas ralį miesto centre surengęs rokiškietis. Pralėkęs 120 km per valandą greičiu ir, laimei, atsitrenkęs ne į atsitiktinę auką, bet į pastatą. Ir tai ne pirmas šio rokiškiečio panašus pasismaginimas. Niekam iš vietinių ne paslaptis, kas tas adrenalino mėgėjas. Tačiau po žinios „Gimtajame…“ apie policijoje pasibaigusį pasivažinėjimą jo herojus ėmė grasinti redakcijai, kad pažeistos jo asmens duomenų teisės, nes paskelbtose nuotraukose (iš toli) vis tiek galima jį atpažinti, kaip ir jo automobilį (visi vietiniai ir taip jį žino). Pasak jo, mes griaunam jo gerą??? reputaciją, traumuojam jo nepilnamečius vaikus ir t. t. Štai kaip dėliojami akcentai – sėsti girtam prie vairo kaip potencialiam žudikui – nei nusikaltimas, nei reputacijos griovimas, nei trauma vaikams. Didžioji trauma – viešumas.
Su tokiais atvejais susiduriame dažnai. Kartais nebesupranti, kas kokias teises gina – kurioje dimensijoje susikurtą reputaciją ar įvaizdį bando išsaugoti – įsivaizduojamą virtualioje ar tikrą fizinėje realybėje.
Todėl šiandien „Gimtajame…“ pašnekovų klausiame – ar jie yra susidūrę su apgaulėmis virtualioje erdvėje, ar yra nukentėję, ar sugeba atskirti, kas yra kas. Manome, kad dalinimasis tokiomis istorijomis bus naudingas daugeliui skaitytojų, nes vien pernai sukčiai iš Lietuvos gyventojų sugebėjo išvilioti apie 12 mln. eurų.
