Genialus ketvirtoko atsakymas. Mažas vaikas, bet jau žino, kad visus reikia pastatyti į vietą, net ir mokytoją. Nes jis žino, kur jos vieta ir kokia.
Taip jau sutapo, kad tą dieną, kai išgirdau šį pasakojimą, sėdau peržiūrinėti pastarojo rajono tarybos posėdžio įrašo. Kai vyko posėdis, buvau užsiėmęs kitais reikalais ir kitomis temomis, o dabar nutariau, kad reikia paieškoti juokingų momentų rimtame posėdyje – ankstesnis posėdis nuteikė linksmai ir žaismingai, tai kodėl nepratęsus.
Nepavyko. Labai jau rimtas tas posėdis buvo. Išsirašiau tik pora mero replikų opozicijai. Bet kad ir tos man visai nejuokingos. Greičiau jau graudžios. Et, spręskite patys.
„Priimkit tai kaip humorą, bet jeigu kažkur reikės sukelti chaosą, aš būtinai į jus kreipsiuos“. – Tai mero atsakymas į klausimą apie skaidrumą ir viešumą jo pristatytoje savivaldybės ataskaitoje, tai yra, kaip rūpinamasi jais ir ką planuojama daryti. Atrodytų paprastas klausimas, net aš lengvai atsakyčiau į jį: visuomenė operatyviai informuojama apie svarstomus klausimus ir priimamus sprendimus ne tik žiniasklaidoje, bet ir socialiniuose tinkluose, lengviau visuomenei tapo prieinami valdininkai – priimamojo durys nebėra aklinai užrakintos. Bet kažkodėl kaip tam ketvirtokui – reikia klausiančiąją pastatyti į vietą. Tada prisimenami tarybos narės nesėkmingi (!) bandymai gauti STT išvadas dėl jau nušalinto savivaldybės Priešgaisrinės tarnybos vadovo veiklos, paklausimai, ar meras tinkamai deklaravo visus viešuosius ir privačius interesus. Visa tai jau nebe apie viešumą ir skaidrumą, o apie asmenines nuoskaudas. O ten, kur asmeninės nuoskaudos, nepastatyti oponento į vietą tiesiog negalima.
„Deja, taip yra, nepykit. Užduodami klausimą ar paklausimą negalite tikėtis, kad aš atsakysiu būtent taip, kaip jūs norit.“ Tai jau atsakymo į klausimą apie tai, kas praėjusiais metais nepavyko, pabaiga. Pats atsakymas buvo apie tai, kad nesėkmių tiesiog būti negali, kad visas nesėkmes dabartinė rajono administracija stengiasi paversti laimėjimais ir panašiai. Net ir tarybos daugumos atstovų pasisakymuose svarstant savivaldybės ataskaitą keliskart prasprūdo mintis, kad nereikia kalbėti apie nesėkmes, kad tai neigiamai atsilieps savivaldybės įvaizdžiui bei autoritetui.
Suprantu, kad būnant valdžioje labai norisi būti ar bent atrodyti neklystančiu. Bet net retorikos bei viešojo kalbėjimo specialistai rekomenduoja kartais (ypač, kai publikos dėmesys nuslopsta) specialiai daryti klaidas, kad paskui būtų galima iš savęs pasijuokti ir tuo pačiu pasirodyti artimesniu, „savesniu“ klausytojui bei atkreipti į save dėmesį.
Betgi dabartinei rajono tarybos daugumai autoironija svetima. Jie mielai kasdien kartotų Šventojo Rašto tiesą, kad kiekviena valdžia nuo Dievo. Betgi „Dievo“ ir „nuo Dievo“, kaip sakoma, du dideli skirtumai.
Mūsiškė valdžia pamiršta, kad kažkas visada žiūri iš viršaus, ir jeigu ne kvatoja iš mūsų bruzdėjimo, tai bent atlaidžiai šypsosi. Tad geriau ir pačiam iš savęs pasišaipyti, užuot bandžius ką nors pastatyti į vietą.
Kaip sakė žymus anglų ir prancūzų žurnalistas Alain Woodrow, „humoras padeda supurtyti savimeilę. Jis sumažina asmenybės apimtis. Jis yra pirmasis žingsnis į nuolankumą“.
Ar valdžia ir nuolankumas suderinami? Nežinau. Bet autoironija padėtų bent jau nesusireikšminti.
