Kodėl neklausėme apie „supuvusią „Euroviziją“?

„Žmonės nesikeičia, keičiasi tik džiaugsmai ir kankinimo būdai“ (…)

Redakcijoj suplanavom, kad pastebėjimų apie skandalingiausią Europos šou klausime solistų  arba jų   mokytojų. Profesionalų. Ne žiūrovų iš gatvės ar savivaldybės. Nes konkursas oficialiai – dainų. Ar kam  vargų ir nuoskaudų prigėrusioj Marijos žemėj beįdomu, ką paprastas biudžetininkas apie vokalą galvoja? Už ką balsuoja, ką iš Lietuvos siųstų nesukaustytos Europos scenon, ten, „kur vaikams akis uždengti reikia bežiūrint“? Ką mąsto apie vyrus su sijonais? Arba klubus, kuriuose vyrams ant galvų – zuikučių ausys, ant akių – raiščiai. Čia ne Švedija, Suomija ir ne Šveicarija.

Čia mūsų jubiliejiniam gimtadieniui besirengiantis istorinis Rokiškis. Oficialiai vertinamos ilgų amžių tradicijos. Dar populiarūs sekmadieniniai sveikinimų koncertai. Ir modernus paminklas Tyzenhauzams greitai užklius. Neblizgame tolerancija, nesame pakantūs vienas kitam. Todėl saugesni yra neišsišokantys įvaizdžiai, teisinga komunikacija, retušuotas jautrumas, silpnybės, tikrumas ir išvis žmogiškumas. Ką jau kalbėt apie rožinius vyriškus rūbus ar ragus ant galvos Respublikos gatvėj. Būtų pasaulio pabaiga, jei kažkas pažįstamas viešai pasisakytų buvęs „gėjų“ striptize, prieš veidrodį namuose matavęsis moteriškus apatinius ir dažęsis lūpas. Tokį prikomentuotų ir pasmerktų labiau nei vaikų prievartautoją nekaltoj žemėj, labiau nei balsuotum už kremlinius. O davatkų nuomonė ir taip prognozuojama –„ kur dingo vertybės?“ Kokia supuvusi Europa, per visus kanalus čepsėdami trimituoja agresoriai. Kokia garbė jiems nedalyvauti. Nebesvarbu, ką parodytų – treti metai kraujo ir žudymo vaizdai kapoja smegenis. Reiktų aptvert visą miestą, kad neperkeltų to į sceną.

Taigi, geriau pasisako muzikai.

Bet naivumas, norintis kalbėt apie dieviškus balsus, talentus, pasaulio grožį, Bachą ar Šubertą, tegu lieka nekaltas.

Dar nebuvo nutilusios dainos, kai pasipylė skandalai, antraštės, skundai. Dėl visko: nepadoraus elgesio, užkulisiuose užpultos fotografės, provokacijų, demonstracijų, gandų, velnių ir raganų. Ką jau kalbėt apie politinį kontekstą ir nušvilptą dainą, kurią eteryje „dengė“ plojimai. Paskui jau policija, diskvalifikacija, interneto detektyvai irgi prirausė sočiai skandalingo dumblo. Visi šimtas atspalvių vienoj Malmėj. Koncentruotas koktelis. Ne viršūnėlė, o visas ledo kalnas. Tikrai ne širdį draskanti baladžių romantika ne vienam ilgintis ABBOS laikų, gražių šypsenų, meno ir „tikrai jau ne politikos“.

Bet politikos bus vis daugiau. Nes vienoj pasaulio pusėj liberalumas ir laisvė, kitoj – diktatūra supuvusiais dantimis. Vis labiau besigviešianti iškastruoti tą laisvę ir aprengt jai tramdomus marškinius.

Tapo akivaizdu, kad reikia keisti klausimą arba išvis nieko neklausti.

Nes ir taip visi pasisakė „Išsigimėlių šou“, „Gaidys su sijonu“. „ Ir su kelnėm gali būti gaidys“, „Nušaut“, „Europai reikia smegenų operacijos“. Kitą dieną eterius jau užtvindė „vatnikai“ ir net „Respublika“ liepė balsuot už… Šimonytę. Konservų nekentėjai gal jau žegnojosi, o „ekspertai“ konstatavo masinį degradavimą ir pasaulio išsigimimą.

Įvykių, nuomonių ir kontrastų prasme savaitgalis buvo kosminis. Bet prieš jam įsibėgėjant iš dangaus tiesiogine prasme nusileido stebuklas – tirštumą praskiedė šiaurės pašvaistė. Kas tik šeštadienio rytą prabudęs pamatė violetinį dangų feisbuko draugų nuotraukose, kitą naktį tarp eurodainų dar bandė pagriebti bėgančio gražuolio katino uodegą. Gaila, pataikė į akliną tamsą.

Žiūriu, kaip kroatą pasitiko Zagrebas, kaip „atitranzavęs“ konkursan ir komisijas be jokių šokėjų parklupdęs  Nemo (norisi rašyti žuviukas) grįžo Šveicarijon. Vieną – minia, kuri jau „matavosi“ didelį stadioną, kitą – oro uosto darbuotojai. Gal specialiai tokie vaizdai iškirpti iš kontekstų, o gal šveicarai – visai kita žmonių  rūšis? Su bankų kodais vidiniuose organuose? Grožio išlepinta šalis – inkliuzas Europoj. Beveik atsiribojęs nuo ukrainiečių kraujo ir visų tų vargų, kuriuos kaimynai dėl laisvės, valdžios ir šlovės vargsta.

Draskydamiesi dėl to paties kaulo, triukšmingai ieškodami priešų, nekęsdami kitokių, matydami tamsą.

Malonumų ir valdžios troškulys vienija ir skaldo šimtmečiais. Dėl jos, paverčiančios Dievu žemėje, dažniausiai išduodama. Orgijos, neteisybė, kerštas, godumas visais laikais buvo. TV netransliavo, feisbuko komentatoriai dar gimę nebuvo. O dabar – rinkimų metai ir kostiumuotiems veidams – visas eteris.

Kol kas dar visai neblogai baigėsi. Bet akis ta rinkimų naktis atmerkė ir priminė, kad „tik grožinis pasaulis atrodo rožinis“ (Giedra Radvilavičiūtė).