Geras jis buvo žmogus ir nuostabus krikšto tėvas – visi tokio gali pavydėti. Tai jis mane išmokė tarti raidę r. Iki šiol prisimenu: rrrratas, drrrrratas, rrrrrožė, drrrrrožė, kol didelėmis pastangomis tas rrrrrrr suskambėdavo aiškiai. Ir juokdavomės abu, ir buvom abu laimingi. Ak, tada visi buvo laimingi, žiūrėdami į mane.
Paskui jis man (su krikšto mama, savo žmona Savute, žinoma, bet apie ją gal kitą kartą) išėjimo į mokyklą proga padovanojo pirmą laikrodį, kurį tik baigdamas mokyklą per vieną pirmųjų paaugliškų nukaušimų kaip koks žioplys pamečiau prie Rokiškio ežero. Taip ir neprisipažinau šitos nuodėmės.
Tiesa, ir pati mano krikšto istorija apipinta legendomis. Tėvai mokytojai anuomet neturėjo tokios prabangos krikštyti viešai, tai buvo suorganizuotas balius pas draugus, kurio metu krikštatėviai neva „pagrobė“ mane iš namų ir nuvežė per kelią (namas taigi stovėjo priešais ją) į Lukštų bažnyčią ir pakrikštijo, o po krikšto sėdo į arklio traukiamas roges ir apsimetė girti besą, vinguriavo keliu, dainavo ir šūkavo. Graži istorija, ar ne?
Diplominio spektaklio proga mano krikšto tėvas „suorganizavo“ neįmanomą dalyką – naminio alaus bačką, kuria visi puotos dalyviai buvo sužavėti. Tai jam buvo vieni niekai – dirbo kolūkio tiekėju ir visus reikalingus žmones pažinojo.
Bet anais laikais net ir visos jo pažintys kai kuriais atvejais buvo bejėgės. Kai savo namą sugalvojo apdengti anuomet deficitiniu šiferiu, niekaip negalėjo jo gauti. Tuomet vienas įtakingas žmogus pasakė: „Stok į partiją (o anuomet buvo tik viena partija – komunistų), ir gausi šiferio.“ Įstojo, bet paskui vis sakydavo: „Koks aš partinis, aš – šiferinis.“ Ir vis deklamuodavo vieną eilėraštį, labai tinkantį ir šiandien, berods, Prano Raščiaus:
Brolau,
Jei nori vargo nusikrėst,
Skaniai pagert, gardžiai paėst,
Išeik į minią, šauk, kvatok
Ir rodyk veidą rūstų.
Ir bus kišenė tau prigrūsta,
Užaugs tau pilvas lig ausų
Ir būsi gerbiamas visų.
Begalinio žavesio žmogus buvo, supiršęs, berods, daugiau negu dešimt porų, pakrikštijęs pulką vaikų, nors savų taip ir nesusilaukęs. Net kai per mano vestuves su visa kompanija netikėtai užsukome į krikštatėvių sodybą, tas geras pusvalandis tapo nepamirštama atrakcija, įsiminusia visiems dalyvavusiems.
Prisimenu ir paskutinį savo susitikimą su krikštatėviu. Tuomet jis jau nebegalėjo pasikelti iš lovos slaugos ligoninėje, bet dar pasakojo, koks įtakingas yra ir kaip „kabina“ seseles, bei kitas įtakingas moteris.
Ilsisi mano krikšto tėvas Jonas Žemaitis Lukštų kapinėse. Šį savaitgalį būtinai nuvažiuosiu ir uždegsiu žvakelę ant jo kapo. Prisiminkit ir jūs ne tik tėvus, bet ir krikšto tėvus. Net jei jie nebuvo tokie geri.
