Ši savaitė – išties įdomi. Galbūt ne dėl išėjusių naujienų, ar kokių nors darbų, bet dėl prisiminimų. Jau nuo praėjusio savaitgalio kur kas dažniau mintys sklando apie tai, kas įvyko prieš porą metų, tą dieną, kai anksti ryte atsikėlęs norėjau pradėti darbus, bet visą dieną nepavyko. Turbūt taip buvo daugumai. Niekas negalėjo patikėti, kad visai šalia, ne kažkur giliai Azijoje, vasario 24 dieną prasidėjo „specialioji karinė operacija“, kurią taip pavadino tuo metu per visą pasaulį rodytas, išpampęs, be emocijų veidas. Pamenu lyg šiandien, kad niekaip negalėjau patikėti, jog prasidėjo šalies agresorės intervencija į Ukrainą. Susiskambinome su bendradarbiais, šeima, draugais, nenustojo plaukti žinutės ir socialiniuose tinkluose, o naujienų puslapius vis atnaujindavau kas pora minučių. Atrodė, kad nenustodami agresoriai labai greitai nužygiuos iki Ukrainos sostinės ir savo jėga užbaigs „operaciją“. Visgi… štai sėdžiu po dvejų metų ir rašau šiuos akcentus, o Ukrainos žmonės ir toliau kovoja ir laikosi prieš kur kas galingesnę šalį. Žinoma, visa tai ne be didelės pasaulio dalies pagalbos, tarp kurių ir mes, lietuviai. Džiugu, kad per šiuos dvejus metus Lietuvoje turime kur kas mažiau palaikančių vieno bepročio valdomą šalį, kurioje netgi politiniams oponentams neleidžiama dalyvauti rinkimuose. Džiugu matyti, kad sumažėjo ir 50-mečių, ir 60-mečių, sakančių „prie ruso buvo geriau“. Smagu matyti, kad nors kartais ir pamirštame, bet vis dar prisidedame prie įvairių akcijų ir palaikome Ukrainą aukodami.
Daug pamokų išmokome ir kiekvienas asmeniškai. Manau, kad kaip ir man, taip ir daugumai kilo dar didesnis patriotizmo jausmas, didžiavimasis savo šalimi. Gyvename ir džiaugiamės, kad esame arčiau Vakarų, gyvename laisvi, galime išreikšti savo nuomonę, kad ir kokia ji būtų, nesame persekiojami ar uždaromi į kalėjimą už tai, kad turime kitokią nuomonę. Tikiu, kad, neduok dieve, nutiktų tokia situacija kaip Ukrainoje, tai dauguma vyrų tikrai pasiryžtų ne slapstytis, bėgti, o stoti ginti savo šalį, kad ir kaip jiems nepatiktų dabartinė valdžia, jos sprendimai.
Tikiuosi, kad taip toliau išliks iki pat Ukrainos pergalės, o Vakarų šalys, prisidėdamos ir priimdamos tinkamus sprendimus, padės būtent tai ir padaryti. Tikiu, kad ir mes visi kartu toliau prisidėsime prie to, kad Ukrainos kovojai saugotų Europą nuo tirono, nes, pralaimėjus Ukrainai, gali tekti gintis ir mums.
Dar turime laiko, paskambinkime 1485, prisidėkime prie „Radarom!“ akcijos, o šeštadienį 17 val. ateikime ir uždekime žvakutę prie Rokiškio kultūros centro, perduokime linkėjimus savo kaimynams.
