Pirmas įspūdis. Greitai susiformuojanti nuomonė apie pirmą kartą sutiktą asmenį, kuri nulemia tolimesnį mūsų nuomonės susidarymą apie žmogų. Sako, kad dažnai pirmas įspūdis būna klaidingas. Turbūt sutikčiau. Netgi būčiau puikus to pavyzdys, manau, paliudytų ne vienas mano pažįstamas. Barzdotas, nusiskutęs plikai, visas tatuiruotas iki pat pirštų galų, o pakaušį puošia didelė kaukolė, kuria pasišlykštėtų turbūt ne vienas vyresnės kartos atstovas. Ne koks pirmas įspūdis, ar ne? Ar man tai rūpi? Visiškai ne. Kodėl? Nes išmokau gyventi dėl savęs, o ne taip, kaip kiti nori, galvoja, kad būtų teisinga, reikalinga, ir man nusispjauti ant visų visuomenės normų. Gyvenime per daug norime būti tuo, kuo mus nori matyti tėvai, giminės, draugai ar visuomenė. Siekdami kažkieno pripažinimo prarandame tikrąjį save ir užsidedame kaukę, po kuria slepiamės, būname tuo, kuo nesame.
Nebuvau pavyzdingas vaikas, o dar labiau nebuvau pavyzdingas mokinys. Maištavau, nelankiau pamokų, nesimokiau. Geriausiu atveju, buvau klasės viduryje. Pabaigiau mokyklą, nežinojau, ko noriu, mečiau mokslus. Ir ne kartą. Žinot, kokią didžiausią klaidą padariau? Norėjau uždirbti milijoną, turėti didelį namą, naują BMW ir būti „kažkuo“. Ar būčiau buvęs laimingas? Nemanau. Būčiau dirbęs darbą, kurio nemėgčiau, kad galėčiau kiekvieną rytą keltis, susimokėti mokesčius, įsėsti į mašiną ir vėl važiuoti į tą patį darbą, kurio nemėgstu. Todėl pasirinkau fotografiją – profesiją, kuri man teikė džiaugsmą ir kurioje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Neuždirbau milijono, neturiu naujo BMW, butas irgi nėra pats didžiausias, bet svarbiausia, kad esu laimingas. O mano pasirinkimai privedė prie to, kad štai atsiradau čia, prieš jūsų akis. Linkėjimai mano buvusiai lietuvių kalbos mokytojai Rasai Saniukienei, kuri turbūt nebūtų patikėjusi, kad Andrius kažkada gyvenime rašys tekstus laikraštyje, vos ištempęs penketą dvyliktoje klasėje.
Vasaros skambiausios žinutės spaudoje – apie tai, kaip šių metų situacija sujaukė dvyliktokų planus ateičiai. O gal kaip tik nesujaukė? Galbūt kaip tik leido pergalvoti ir pasirinkti savo tikrąsias svajones, pasirinkti profesiją, iš kurios jie galbūt neuždirbs milijono, bet bus laimingi jos besimokydami? Ir galbūt ateityje turėsime viena daktare ar daktaru mažiau, bet turėsime naują menininkę ar menininką, sportininką ar sportininkę, kuris garsins mūsų kraštą? Juk dirbdamas patinkantį darbą, tokį, kuris tave „veža“, pasieksi kur kas daugiau, nei atlikdamas nekenčiamą, monotonišką.
Norit atvirai? Netikiu į Dievą. Netikiu ir į Budą ar kitą dievišką būtybę, tačiau gerbiu žmones ir jų pasirinkimus tikėti. Ar tai būtų horoskopai, likimas ar kažkuris iš religijos dievų. Žmogui reikia tikėti, kitaip jis praras prasmę gyventi, nes nematys šviesos tunelio gale. Žinot, kuo aš tikiu? Tikiu savimi, savo pasirinkimais, savo sprendimais ir esu pasiruošęs susitaikyti su viso to pasekmėmis. Tikiu, kad AŠ PATS galiu nuspręsti, ką man daryti ar kaip man elgtis, o ne mano horoskopo ženklas, planetų išsidėstymas, kiti žmonės ar Dievas danguje. Nesistenkime įtikti visiems, nebūkime užsidėję kaukių, gerai apgalvokime, ko norime iš gyvenimo, ir džiaukimės tuo, ką turime, tuo, kas mums teikia laimę. Gyvenkime dėl savęs, o ne dėl kitų nuomonės ar materialių dalykų.
Taikliai kažkada pasakė buvęs grupės „Nirvana“ lyderis Kurtas Cobainas: „ Noras būti kažkuo, kuo nesi – tai švaistymas asmenybės, kuria esi“. Ilsėkis ramybėje, Kurtai. Neapsimetinėkime, būkime savimi.
