Dažnai mums atrodo, kad kasdienybė nekeičia savo darbotvarkės. Deja… Einu gatve. Vasaros žalumą nutvieskia ryškus spindesys. Mane pasitinka ugninis šermukšnių žydėjimas. Laikas dirba be poilsio dienų. Šermukšnių spindesys kiekvienam iš mūsų suvirpina širdis. Vieniems šis reiškinys asocijuojasi su artėjančia naujų mokslo metų pradžia, kitiems – su gražuolės vasaros atsisveikinimu, o dar kitiems – su pagilėjusia bryde į gyvenimo rudenį… Taip ir skubame mums skirtu gyvenimo vieškeliu. Kiekvienais metais nusidažančios šermukšnių uogos tarsi priverčia susimąstyti, kiek laiko galime skirti geriems darbams ir teisingiems žmonėms? Džiugina Lietuvoje vis daugiau atsirandančių savanorių, kurie mūsų valstybę puošia kilniais darbais, o per žiniasklaidos priemones paviešinti nauji korupcijos atvejai mūsų sąmonėse griauna tikėjimą, kad gyvensime šviesiau, gražiau, lengviau…
Kiekvieną iš mūsų apninka ir asmeninės negandos. Ūkininkas išgyvena dėl škvalo nuniokotų grūdinių kultūrų, smulkusis verslininkas – dėl mažėjančio pirkėjų srauto, ugniagesys – dėl užklupusios netikėtos ligos, o senolė – dėl dvi paras į namus negrįžtančio mieliausio augintinio Rainiuko… Ir kiekvienam atrodo, kad jo problema pati sudėtingiausia…
Mes bejėgiai pasprukti nuo gyvenimo realybės, o problemas irgi visi vertiname skirtingai. Garsusis tinklaraštininkas ir žurnalistas Andrius Užkalnis yra teigęs: „…reikia turėti siekių ir planų, ir tai, dėl ko norėtųsi keltis rytais, nes laimė dažniausiai yra kažko siekimas arba laukimas. Svajonės yra lyg šoviniai – iššauni ir jų nelieka. Tačiau reikia ne šaudyti, o turėti labai daug šovinių.“
Šiandieninis gyvenimas mums visiems pateikia labai daug staigmenų ir išbandymų. Labai netikėtai galime prarasti darbą, turtą, sveikatą, artimuosius… Ir taip tos svajonės, kaip teigia gerbiamas A. Užkalnis, iššaudomos. O koks smagumėlis, kai toje gyvenimo dėžutėje dar lieka „šovinių“… Tuomet užklupusios negandos nusidažo šviesiomis spalvomis. Didelė žmogui gyvenimo laimė, praradus brangius dalykus, – daryti tai, kas patinka, ir iš tos veiklos gauti ypač gerą rezultatą, o jeigu dar tas rezultatas kitiems atneša džiaugsmą, tuomet buvimas žemėje pražysta pačiomis nuostabiausiomis spalvomis.
Aš pati pasirausiau savo gyvenimo dėžutėje. Dėlioju „šovinius“. Iš gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad vieną iš jų turėti trokšta daugelis… Dievinu tylų ir ramų savaitgalio rytą, kvapnios kavos puodelį ir bendravimą su knyga, girdint jos verčiamų lapų šnaresį…
Palankiai susiklostė aplinkybės pavasario pabaigoje: teko bendrauti su kraštiečio pedagogo, poeto Dano Kairio buvusiais kurso draugais – „Kaišiadorių aidų“ redaktoriumi, rašytoju Jonu Laurinavičiumi, filosofu, humanitarinių mokslų daktaru, profesoriumi Česlovu Kalenda, humanitarinių mokslų daktaru, literatūrologu Rimantu Skeiviu. Šiandien atidžiai sklaidau leidinius su autografais, kuriuos atvykę svečiai dovanojo Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekai. Kiek daug leidiniuose sukaupta išminties, o koks „šovinių“ bagažas slypi šių žmonių viduje! Jie, įgyvendinę vienas idėjas, kurpia kitas ir kuo greičiau stengiasi jas realizuoti. Jie deda dideles pastangas, kad šviesą išvystų prisiminimų knyga apie D. Kairį.
Sklaidau ir šių metų „Liaudies kultūros“ žurnalo antrojo numerio puslapius. Surandu publikaciją apie dar vieną kraštiečio D. Kairio kurso draugą – šviesaus atminimo poetą, eseistą, tautosakos tyrinėtoją Marcelijų Martinaitį. Straipsnyje teigiama, kad M. Martinaitis buvo vedlys į šviesą, į kultūrą plačiąja šio žodžio prasme. Kas suskaičiuos, koks „šovinių“ bagažas slypėjo šioje asmenybėje? Tad turime iš ko pasimokyti. Žvelgdami į šių dienų korupcijos skandalus, mes valstybėje dažnai pasigendame autoritetų. Liūdna, kad tikrų autoritetų kilnūs darbai dažnai tyliai tūno kamputyje… Kaip bebūtų, savyje sukaupkime kuo daugiau gyvenimo „šovinių“. Lietuviams patariama daugiau šypsotis, bet kartais žmonių dirbtinės šypsenos išmuša iš pusiausvyros. Šmaikštusis J. Laurinavičius aforizmų knygoje „Brūkštelėjimai“ pastebi: „Nors šypsena ir puošia žmogų, bet didžiausius atradimus vis dėlto padaro susiraukusieji…“
Tuo ir įdomus mus supantis pasaulis…
