Stribo anūko godos

Algis Kazulėnas

Istorikas

„Kaip visada sėdžiu apsinešęs prie „Eglutės“, tfu, sumaišiau – „Maximos“. Na, dabar ir pavadinimai – „Norfa“, „Rimi“, „Lidl“, nei į tvorą, nei į mietą. Seniau kokie gražūs ir suprantami buvo – „Aušra“, „Nemunėlis“, „Voveraitė“, „Žara“. O, kiek čia mūsų sėdėdavo, ne visi ir tilpdavome ant suolų. Dabar likau vos ne vienas, kiti jau iškeliavo pas Abraomą.

Prisimenu, kai mokiausi Tičkaus mokykloje, vėl nebe taip – Vaižganto. Kas tas Vaižgantas buvo, galvoju? Gal poetas, ne. Rašytojas, atrodo, ir kunigėlis. Tada rudenį, rugsėjo ir spalio mėnesiais, veždavo į kolūkį ar tarybinį ūkį nuimti derliaus. Man tai buvo pats tas – mokyklinis suolas neviliojo. Važiuodavome į „Lenino keliu“, „Auksinę varpą“, „Pirmyn į komunizmą“ ar panašiai, tiksliai nebeatsimenu. Nevaržomai galėjai patraukti dūmą, pakirkinti klasiokes, ir šiaip, gamta, laukai, laisvė.

Vasarą tai būdavo geriausiai. Ten, kur dabar parkelyje puslankiu išdėlioti akmenukai ir toks nesuprantamas, susisukęs paminklas, vykdavo šokiai, buvo įrengta „ploščiatka“. Apvali medinė aikštelė, aptverta, groja gyvas, savas ansamblis. O juokingiausia tai, kad keturiolikmetes–šešiolikmetes paneles atlydėdavo mamytės prižiūrėti savo atžalų. Tik susidarydavo toks įspūdis, kad mamytės norėdavo daugiau pašokti ir padūkti, o ne jų dukrytės. Rudenį ar žiemą šokiai persikeldavo į dvarą, į didžiąją menę. Žinote, parkas, tamsa, daug ko ten nutikdavo – ir susistumdymų, ir muštynių, ir meilės scenų po krūmais.

Tarybų aikštė – ir vėl seni pavadinimai lenda į galvą – Nepriklausomybės aikštė skendėjo medžiuose. Pokario komjaunuoliai įveisė miesto parką, kuris vėliau virto menkaverčių medžių ir krūmynų sankaupa. O mums tai buvo gerai – netrukdomi po medžiais ar krūmais išlenkdavome vynelio ar putokšlio pačiame miesto centre, o gėrimų parduotuvė – „rukoj padat“. Ir dabar seilės trykšta iš malonumo, kai pagalvoji apie konservynėje pagamintą „obuolinį“ vyną, su buteliu kainavusį 92 kapeikas. Kai bonką sukdavome ratu, visi norėdavo, kad jam tektų paskutinis gurkšnis, nes ten, ant dugno, būdavo ir užkanda susidariusi…

Kai pagalvoji, kaip greitai mano močiai ir bobutei praeidavo dienos, be didelio mąstymo ir pastangų. Atsikeldavo 3–4 val. ryte ir bėgdavo užimti eilės prie mėsos parduotuvės. Po kelių valandų parnešdavo pažaliavusį ir neįkandamą gabalą, ale mėsos. Po to skubėdavo į eilę prie univermago, nes retkarčiais išmesdavo ko nors geresnio. Dažnai grįždavo apibraižytos, suplėšytais rūbais, nes besiverždami į vidų, eidavo su visais stiklais, kad tik spėtų ką nors gauti. Po pietų važiuodavo į kaimą ravėti kolchozo laukų, savo ar giminaičių vagų, kad įvykdytų paskirtą normą. Taip ir bėgdavo dienos, mėnesiai ir metai.

Kai valdžią paėmė sąjūdistai ir landsbergistai, mes nebuvome labai patenkinti. Pradėjo įvedinėti savo tvarką, keisti nusistovėjusias taisykles ir įpročius. Dingo pagarba karo veteranams ir liaudies gynėjams (kaip mano senelis didžiavosi kova su banditais). Prie butelio su savo draugeliais vis pasakodavo istorijas apie tuos laikus.

Tada mes įkūrėme tokias pusiau slaptas kuopeles kovoti prieš naują valdžią, prieš naujų paminklų statymus, skambučiais gąsdindavome aktyviausius sąjūdistus, kad jų laukia Sibiras ir kilpa ant kaklo. Visko buvo. O kas dabar liko? Aktyviausi ir narsiausi jau išeina iš gyvenimo, nuseno, nebėra to polėkio ir entuziazmo. Ir Putinas greičiausiai nebeateis, bando patvarkyti tik Gruziją ir Ukrainą, o čia, į Pribaltiką, nekelia kojos, matyt, bijo NATO. Ir kuopelių nebeliko, gal tik Pandėly. O gaila, dar galėtume pakovoti ir mes, jaunesni. Duokite greičiau dozę ir ne vieną, noriu susileisti. Tai ne tai apie ką pagalvojote. Noriu „Sputniko“, greičiau…“

Girdžiu balsus, o ko nerašai apie kitą garsų anūką. O taip, yra toks žinomas anūkas. Pasižiūrėjau, kad įvairiuose portaluose apie jį kasdien po keletą straipsnių, ir ne tik apie jį, bet ir jo senelį, ir tėvelį, ir žmonelę.

O kas jį, stribo anūką, išgirs ir išklausys.