Šiandien Rokiškis švenčia 522-ąjį gimtadienį. Solidu. Glosto rokiškėno savimeilę sena miesto kilmė. Iš grafų, dvarų, su turiniu. Tyliai sau pasidžiaugiu, kad, laimei, ne iš sovietmečio penkmečio beveidžių statybų.
Vis daugiau kraštiečių teigia, kad, jeigu tik turės galimybę, ateis, atvažiuos švęsti kartu. Mato prasmę tokios šventės, juk ji mūsų visų ir apie mus – čia gyvenusius ar gyvenančius, kūrusius ar kuriančius, puoselėjančius unikalią Rokiškio dvasią.
Ir vis mažiau niurnančių, neva, ką čia švęsti, kai kultūrininkai tik švaisto pinigus pliusiukui užsidėti, o tos šventės – viena banalybė: programa, atlikėjai ne tie, pramogos, mugės atsibodusios, oras prastas (juk galėjo iš anksto tą numatyti!), žmonių mažai, nuotaika ne ta… Šiuo atveju sąrašas tęstinis, jeigu jau esi tokios nuostatos būti nuolatos nepatenkintam.
Manęs tas niurzgėjimas nebeveikia – nuteka kaip nuo žąsies vanduo. Tiek to nepasitenkinimo, maištavimų pastaruoju metu būta, kad pasiklausius atrodė, jog rugsėjo 13-ąją, kai įsigalios ribojimai, susiję su galimybių pasu, Lietuva stačiai išlėks į orą visų tų emocijų sprogdinama. O nieko neįvyko. Didžiojoj Rokiškio MAXIMOJ – jokios suirutės. Prekyba nežlunga. Pasai tikrinami spėriai ir nepastebimai, tik pavieniai maištautojai bando iš to daryt istoriją – iš tolo tikrintojams moja popieriniu galimybių pasu, šaukdami, kad nėra čia ką ir ko tikrinti. Ir jaučiasi drąsiais revoliucionieriais. Tik prieš ką čia ta revoliucija? Ir kuo čia dėti tikrintojai, atliekantys pavestą darbą?
Taigi be duonos dėl galimybių pasų tikrai neliksim. O kaip šventės? Juk „Panem et circenes!“ – „Duonos ir žaidimų!“ – taip minios poreikius apibūdino maždaug prieš du tūkstančius metų romėnų poetas ir satyrikas Juvenalis. Turėdamas galvoje, kad minios, neturinčios didesnių idealų, poreikiai susitraukia tik iki dviejų dalykų – duonos bei reginių.
Bet neslegia manęs antikos autoritetas. Manau, kad „žaidimų“, reginių, švenčių žmogui reikia kaip ir kasdienės duonos, kaip ir idealų. Nors, atrodytų, be jų galėtum apsieiti, bet, manau, surambėtum ir užsikietintum. Be švenčių gyvenimas virstų nesibaigiančiu kasdienybės jungu, sunkia našta. Juk net Dievas, per šešias dienas sukūręs pasaulį, septintąją ilsėjosi ir džiaugėsi atliktais darbais.
Tad, manau, gimtadienis ir yra ta šventė, kai galime atvira širdimi džiaugtis tuo, ką turime Rokiškyje, visais atliktais gerais darbais, vieni kitų bendryste. Su šypsenom, linksmai ir nesuraukę veidų. Piktintis, kritikuoti ir pykti turime kur kas daugiau kasdienybės dienų, o šiandien švęskime. Ir ne kur vieni namuose kamputyje Laimutės šakotį grauždami, „Rokiškio sūriu“ ir „Daividos“ dešra užsikąsdami, Nagelės vynu užsigerdami, o kartu gimtojo ir mylimo miesto erdvėse. Net jeigu lyja…
Greitu laiku pasiklausyssime Godeliausko pasakų apie Gp , skiepų reikšmę, Covidą ir kaip jis išsikapanojo iš ligos patalo.Juk visi laikraščiai laukia II jo pasakų dalies.
Švęsti reikia, bet ar tinkamas laikas?
Keistas straipsnis…kviečiama džiaugtis šiandiena, o jei po savaitės ligoninės pasipildys tuntais sergančių ir ,neduok Dieve, dūstančių, ką parašysite??? O kaip ir kada švęsti medikams, greitosios pagalbos darbuotojams?Kodėl patys nesisaugome, o paskui piktinamės,kad nieks negydo? Gal būkime atsakingesni, pamąstykime. Juk tokių švenčių bus kasmet, o išėjusių iš šio pasaulio dar sugrįžusių niekada nesulaukėme …😪