Tikiu į… patogų Dievą

Šiomis dienomis Katalikų bažnyčia atsidūrė politikų ir žiniasklaidos taikiklyje. Įsivaizduokite sau, išdrįso paaiškinti visuomenei apie amžinąsias vertybes. Kaip mes sakome apie tokius mokytojus: tu man neaiškink, ką daryti, o aš neaiškinsiu, kur tamstai eiti…

Apskritai, nors apie 80 proc. mūsų visuomenės yra katalikai, vis dažniau „sugaunu“ draugus, pažįstamus (gana dažnai ir save), jog tikime… į patogų Dievą. Na, tokį, kuris kažkur yra. Geras ir visiems besišypsantis, it, atleisk Viešpatie, suvažinėta skardinė. Snaudžia jis sau soste kažkur ant pūkinio balto debesėlio, angelų choro ir orkestro su arfomis apsuptas… Ką beiškrėstum, dar nespėjus nė dorai prasikalsti, jau viską atleidžiantis… Ir šiaip, it Kalėdų Senis ar geroji fėja vienu mostu pildantis visos žmonijos bendrai, ir kiekvieno individo atskirai, norus, vos šis spėja ko nors įsigeisti. Ir visiškai nieko sau už tai nereikalaujantis.

Dieną pradedam kavos puodeliu ir horoskopais, partnerius renkamės pagal Zodiako ženklų suderinamumą, santykių sėkmę matome Taro kortose, sekmadienį į bažnyčią eiti tingim, o jau išpažintis apskritai prilygsta žmogaus garbės ir orumo žeminimui. Kodėl čia aš dabar turiu pasakoti kažkokiam „diedeliui spintoje“, ką jo didenybė Aš prisidirbau. Juk Aš visada teisus. Čia aplinka kalta, kad jo didenybei ir vėl gyvenime nepasisekė… Ir kaip patogu užsienio bažnyčiose (dažnas tą pasakojantis negali apibūdinti, kokiai krikščioniškajai konfesijai priklauso toji šventovė): ten kunigas (greičiau jau pastorius) išpažinčių neklauso, tuokia kad ir aštuntą kartą besituokiančius. Ne taip, kaip pas mus. Nors ir čia į bažnytinį teismą jau nesigėdijama kreiptis prašant pripažinti negaliojančia santuoką, kai į tėčio kelnes ir mamos sijoną įsikabinę trys tos „negaliojančios santuokos“ pasekmės.

O mūsų Dievas niekada nebuvo patogus. Dar senovės romėnai, kurių mieste taikiai gyveno šimtai dievų su savosiomis šventyklomis, tiek pasimetė „religinėje buhalterijoje“, kad bijodami kurį nepagerbtą dievą užrūstinti, pastatė šventyklą nežinomam dievui. Ir kodėl liūtų duobės akivaizdoje pirmieji krikščionys kategoriškai atsisakė pagarbinti bent vieną kitą, ne savąjį? „Neturėk kitų dievų“, – skelbia pirmasis iš dešimties jo įsakymų. Romėnai nuoširdžiai nesuprato, ko tas žydų Dievas toks pavydus.

Kiti jo įsakymai irgi bjauriai nepatogūs. Pavyzdžiui, tas, kuris liepia negeisti svetimo vyro ar moters. O kaipgi tas posakis: „Žmona/vyras – ne siena, galima ir pastumti“? Taip ir stumdo „sienas“, vis tikėdamiesi, kad kaimyno darže braškės saldesnės, o jo žmona – lakštingala, palyginti su saviške „beždžione staugūne“…

O kaip negeisti svetimo turto, jei taip ir nutįsta seilė pamačius kažkieno kelionės nuotraukas feisbuke, svetimą prašmatnią mašiną ar kokią vardinę rankinę? Na, kelionės įspūdžių nepavogsi, svetimon mašinon neįsilauši, tačiau be kailio liksi, kad tik tokį ar dar geresnį daiktą ar paslaugą įsitaisytum…

Jei futbolo aikštėje žaidėjas griebtų kamuolį rankomis ir įmestų jį į vartus, 70 tūkst. žiūrovų darniai užstaugtų apie taisyklių pažeidimą. O kai Bažnyčia primena, kad tikintiesiems vis dėlto reiktų laikytis Jos mokymo ir tradicijų, tai Ji – pasenusi ir nemoderni.

Kodėl mes visgi to Dievo norime, kad ir patogaus, kad ir bebalsio, kad ir užmaršaus?.. Bent jau svarbiausiems gyvenimo įvykiams. Kaip bežiūrėk, net pati iškilmingiausia civilinė santuokos ceremonija neprilygs tai akimirkai, kai dvi rankas sujungęs kunigas ištaria: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria…“ Bet ir tuomet galima ramiausia veido išraiška paprašyti, kad kunigas šiek tiek pasitrauktų tolėliau. Mat superpupermadingam fotografui išeitų nuostabus kadras: idealios veidų išraiškos, šviesos ir šešėlių žaismas, bet lyg tyčia, tas nefotogeniškas kunigas objektyve maišosi…

Kodėl žmogaus, kuriam visą gyvenimą buvo nusišvilpti ant Dievo ir jo įsakymų, artimieji organizuoja pompastiškas laidotuves ir piktinasi, kad karstas į bažnyčią nenešamas? O maža ką, kaip ten tame anapusiniame pasaulyje gyvenimas surėdytas…

Kaip liaudis sako, tas mūsų nepatogus Dievas nearšus, bet ir neužmaršus. Kad šitas pūkinių debesų šalies viešpats nearšus, tai dar ir pasiginčyti galima. Nes kone trečdalį Senojo Testamento sudaro būtent jo rūstybės apraiškų dokumentuoti įrodymai. „Mene, tekel, fares“, – suskaičiuota, pasverta, padalyta – tokie žodžiai puotos linksmybių įkarštyje ant sienos buvo užrašyti šio pasaulio didingajam, metusiam iššūkį Dievui. Gal todėl Senasis Testamentas yra toks nepopuliarus, neįdomus…

Paradoksalu, kad visuose totalitariniuose režimuose yra tokia „smulkmena“, kaip asmens kultas: Hitleris, Stalinas ar Libijos, Šiaurės Korėjos vadai save prilygino dievams. Ir baigėsi jiems lygiai taip pat, kaip ir jau minėtam šio pasaulio galingajam – mitiniam karaliui Belšazarui. Sit transit gloria mundis…

O Bažnyčia ima vis drąsiau reikšti savo nuomonę viešajame gyvenime, drįsta abejoti, klausti, mokyti… Skandalas! Nors sąžinės laisvė, skirtingai nuo šiandien daugelio rėksmingai ir pretenzingai ginamų visuomenės įgeidžių, yra prigimtinė žmogaus teisė, nors teisė išpažinti religiją, skleisti jos mokymą garantuojama Konstitucijos, vis tiek toji Bažnyčia kažkokia nepatogi… Na, nenori ji ir Dievas taikytis prie šiandieninės visuomenės norų ir įgeidžių, nors tu ką…Tuo tarpu visuomenės nuomonės formuotojai nori patogaus, bebalsio Dievo, patogios Bažnyčios. Tokios svarbiausių gyvenimo paslaugų tiekėjos. O savo mokymą, moralę, tūkstantmetes tradicijas tegul toji Bažnyčia pasilaiko sau.

Argi ne keista, kad po 26-erių laisvės, demokratijos, žodžio laisvės metų nepaklusniąją, nepatogiąją religiją vėl bandome įvaryti atgal, kaip sovietmečiu, į senovinėmis statulomis bei vitražais išpuoštą bažnyčią ir ant durų iš išorės pakabinti spyną. Lai Dievo žodis ten ir lieka, už aklinai užvertų metalu kaustytų durų. Iki kitų Seimo rinkimų, kur vėl absoliuti dauguma iš 141 išrinktojo prisieks Dievo vardu (juk taip iškilmingiau), ir labai patogiai ketverius metus apsimes jo nepažįstą…