Tokie štai mūsų naujieji metai – ir vėl „viskas pabrango“. Valdišku sprendimu buvo pakelta minimali alga, tad darbo kaina pakilo. Buvo sujungtos „Sodros“ įmokos, ir alga „ant popieriaus“ dabar yra kone trečdaliu didesnė. Dėl to dabar kur kas aiškiau matosi, kokią darbo kainos dalį sudaro mokesčiai. O jie – irgi yra kaina – valstybės paslaugų. Valstybė kainuoja tiek, kiek jai sumokama mokesčių. Beveik pusė sumos nuo dirbančiojo algos. Sumuojant visus biudžetus, apie 16 milijardų eurų, arba – apie trečdalį viso BVP. Taip pat – nuo naujųjų metų pabrango šiluma, dujos ir elektra. Daugiausia šių gėrybių vartotojams teikia valstybinės ir savivaldybių įmonės. Jų kainas reguliuoja, tvirtina valstybinė kainų komisija. Šios kainos nuo naujųjų pakilo svariai, penkiolika–dvidešimčia procentų.
Žemės ūkio ministerija tuo tarpu naujuosius metus pradėjo stebėdama ir skelbdama mažiausias maisto produktų kainas. Dvidešimt produktų penkiuose prekybos tinkluose. Pienas, kefyras, sviestas, bulvės, burokėliai morkos ir t. t. Vidurkiai, metodikos. Gal ir nieko naujo: būtent maisto produktų kainas valdžia registravo, stebėjo ir skelbė ir tada, kai įvedė eurą 2015 m., ir vėliau, kai buvo skelbiamos pagrindinių maisto produktų vidutinės mažmeninės kainos prekybos tinklų parduotuvėse didžiuosiuose miestuose. Kad nebūtų taip visai banalu, dabar bus tiriamos dar ir ūkinių gyvūnų kainos turgavietėse. Jos irgi bus skelbiamos viešai, tame pačiame portale produktukainos.lt.
Nežinia, kam čia toji valdžia tiek vargo skaičiuodama, nes kas domisi kainomis, tai internete ir taip randa labai daug informacijos apie jas. Kur kas konkretesnės, tikslesnės, be jokių vidurkių. Prekybininkai kaip tik išmanydami siūlyte siūlo informaciją apie pigiausius savo produktus – kainų leidiniuose, mobiliosiose programėlėse, socialiniuose tinkluose. Net palyginti kainas galima, ir netgi ne vienoje privačioje kainų lyginimo platformoje. Ir ne tik maisto, bet ir, pavyzdžiui, degalų, draudimo, buitinės technikos ir t. t. Erdvė užtvindyta informacija apie vartojimo prekių kainas, tik domėkis!
Tad – jei jau kalbėti apie informacijos pateikimą, gerokai vertingesnė informacija būtų, jei valdžia skelbtų ne tai, už kiek perka eilinis vartotojas, kas ir taip yra puikiai kiekvienam žinoma, o už kiek perka ji pati, jos įstaigos ir organizacijos. Valdžia pasirinko įdomų kelią – skelbti ir viešinti informaciją, kuri ir taip yra vieša ir kiekvienam žinoma. Tačiau štai – detali, patogi, apibendrinta – viešųjų pirkimų informacija vis dar sunkiai skinasi kelią į didžiąją viešumą. Užbarikaduota visokiomis konfidencialumo ir kitomis barikadomis, ši informacija yra padrika, nesusisteminta. Ir tada anoks čia nuopelnas dar vienu pjūviu parodyti ir taip viešas maisto produktų kainas, kai viešųjų pinigų naudojimas lieka gana uždaras. Ir jei mokesčių mokėtojai vis dar slepiasi šešėlyje, tai to motina yra dideli mokesčiai, o tėvas – neskaidrus mokesčių panaudojimas. Atverti, patogiai, informatyviai, palyginamai pateikti viešųjų pirkimų duomenis – štai kuo turėtų užsiimti valdžia, o ne sviesto kainos vidurkius skaičiuoti.
O jei jau kalbėti apie kainas ir jų mažinimą, tai valdžiai gali būti užduotas ir kitas jau retorinis klausimas. Kodėl taip prieš kainas kovojanti valdžia kelia savo reguliuojamas, savo įmonių taikomas kainas? Kodėl kelia darbo ir energijos kainas, kurios po to tampa dar ir sąnaudomis? Klausimas retorinis, nes atsakymas yra žinomas. Gyvename pingančių pinigų eroje. Pinigai yra dauginami, jie pinga – ir kainų augimas yra tik kita šio medalio pusė, bet iš esmės ir lemianti daugumos prekių kainų augimą. Ir jei kas tikrai nori mažinti kainas, turėtų žvilgsnį kreipti ne į lentynas, ne į pasekmes, o į Lietuvos banką, dalyvaujantį priimant infliaciją lemiančius sprendimus euro zonoje. Iš ten šiuo klausimu – įtartina tyla.
Rūta Vainienė
