Gintaras Markevičius
Filologas, šaulys savanoris, pasitinkantis grįžtančius iš Italijos šiaurės Karmėlavos oro uoste
Žmonės iš Italijos grįžta susirūpinę – iš akivaizdžios jų savijautos galima spręsti net apie išsilavinimą: jaunos šeimos su vaikais, grįžtančios po slidinėjimo, jau pasirūpinusios kaukėmis, labai rimtai klausosi rekomendacijų, atsakingai pildo anketas ir įsipareigojimus laikytis 14 dienų karantino, klausia iš esmės.
O „atsipūtęs“ proletaras, dar neišgaravus alkoholio poveikiui (kvapo nepavyko užuosti – visgi mes su respiratoriais), gąsdina pašokdinsiąs Lietuvos Vyriausybę, neketina pildyti anketos, kurią jis neva jau užpildė internetu. Gerai, kad pavyksta tokį žmogėną įkalbėti savanorių šaulių ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) darbuotojų moteriško apsukrumo pastangomis (čia padeda ir jo dukters skambutis, kurio esmė tokia: „Davai, greičiau pildai ir pyzdini namo!“), tačiau taip gaištamas laikas, nervinasi kiti keleiviai, o ir pačiam nesinori užsibūti pavojingoje aplinkoje. Tokiose situacijose išryškėja žmonių charakteriai – išlepinti gyvenimo patogumų ir saugumo elgiasi pretenzingai, o savarankiškos asmenybės suvokia problemos svarbą ir pavojų. Manau, ir ta moteris, grįžusi pirmadienį Bolonijos reisu iš Veronos, labai atsakingai pildė anketą, būtinai parašė, kad reikalingas nedarbingumas ir atsakingai laikėsi karantino nurodymų (tiesą sakant, girdėjau, kad ji medikė, tad nereikia stebėtis), todėl neužkrėtė daugiau žmonių. Nemalonu buvo girdėti kitą moterį, sakančią, jog ji „vaikščios, kur jai reikės“.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
