Todėl dažnas ne tik psichiatro kabinete prisipažįsta: „žemė svyruoja po kojomis“, „pandemija viską pakeitė“, „nuėmė kaukes“ (nors tai ir paradoksas realybėj būnant su kaukėmis).
Ar saugiai šiandienos pasaulyje jaučiatės? – klausiame pašnekovų.
Galiu tikėtis bet ko
Greta Kišūnaitė
Būsima architektė
Šiandien, atrodo, niekas nebegali nustebinti. Bet ima ir nustebina. Atrodo, kad niekur nebegalime jaustis saugūs – nei žemėje, nei danguje. Visai ne dėl katastrofų, stichinių nelaimių baimės.
Anksčiau bijojom karų, nepritekliaus, dabar bijom apkabinti artimą žmogų. Bet labiausia mane gąsdina masinis abejingumas, galvojimas, kad „manęs tai neliečia“, „man nesvarbu kiti“. Kalbu ir apie skiepus nuo pandemiją sukėlusio viruso, ir apie teises į standartinę ar kitokią šeimą. Abejingumas ir žiauriems dalykams, vykstantiems pasaulyje. Daugumos.
Atsukim tą veidrodį į save
Agnė Sirgėdaitė
Keliautoja, rašytoja, aktorė
Per savo neilgą gyvenimėlį išgyvenau nemažai skrydžių, tačiau vis dar bijau to meto, kai lėktuvas leidžiasi. Šį kartą šalia manęs sėdėjo mano metų jaunuolis, kuris bijojo to momento daug labiau nei aš. Intensyviai kvėpavo į popierinį maišelį, kad numalšintų stresą, o aš, matydama jo baimę, neleidau sau nei akies virptelėjimu išsiduoti, kad ir man neramu. Ištiesusi nepažįstamam žmogui ranką, pasakiau – „suspausk. jei bijai.“ Kadaise vienas belgas taip pasielgė, ir aš stebuklingai nurimau. Abiem rankomis suėmęs manąją rimo ir jis, kol galiausiai lėktuvas, kaip ir buvo galima tikėtis, laimingai nutūpė Barselonos oro uoste.
Tai buvo gegužės 23-ioji. Ta pati diena, kai iš Atėnų skridęs lėktuvas lygiai taip pat ramiai turėjo nusileisti Vilniaus oro uoste. Su visais keleiviais. Kai mano kompanionas, dėkodamas ėjo išėjimo link, viena, apie ką galėjau galvoti tuo metu, buvo kitas vaikinas. Tas, kuriam tą dieną nei mano, nei viso lėktuvo įgulos ištiestos rankos nusiraminti nebūtų padėjusios.
Šiuos sakinius „Gimtajam…“ rašau taip pat sėdėdama oro uoste. Tik šįkart aš jau laukiu skrydžio į Lietuvą. Meluočiau sakydama, kad pastarųjų dienų įvykiai neturėjo įtakos mano ar daugelio mano pažįstamų noro keliauti. Ypač žinant, kad tame virš Baltarusijos skridusiame lėktuve turėjo būti ir mano bičiuliai, kurie tik per laimingą atsitiktinumą likus savaitei pakeitė skrydį. Vis tik, turėdama europinį pasą, dažnai jaučiuosi privilegijuota. Žinojimas, kad esi saugomas ne tik savo valstybės, bet ir visos Europos, suteikia pasitikėjimo. Tačiau ta iliuzija su laiku, ypač šiandien, nyksta. Pandemija pastarųjų dienų kontekste vis labiau traukiasi į užmarštį, nes žmonės miršta ar kenčia nebe tik nuo viruso. Kalbu ne tik apie mūsų kaimynų žiaurų likimą kovoje už laisvę. Kalbu ir apie mus, kurie laisvę turi, tik vis dar negali ja naudotis.
Mane išgelbėja planavimas
Irena Matelienė
Rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja
Saugumo jausmas ir tikrasis saugumas – skirtingi reiškiniai. Tikrojo saugumo turbūt neturi nė vienas mirtingas padarėlis. O štai saugumo jausmas priklauso nuo asmeninių nuostatų. Jei su šiuo jausmu nesusitvarkome, netenkame vidinės ramybės – atrodo, viskas griūva, nebeverta stengtis. Ir iš tiesų ima griūti. Pasidavę nerimui, kad viskas eina tik blogyn, imame daryti klaidų darbe, apleidžiame ne tik artimuosius, bet ir savąjį aš.
Šią būseną pažįstu, nuo jos pabėgti nelengva. Mane išgelbėja planavimas. Šis variklis visada ištraukia mano savijautą iš dumblo. Planuoju tiek darbo, tiek asmeninius mielus dalykus – susitikimą, filmą, įdomų seminarą, pyragėlį.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
