Atrodo, turime naują jauną, ambicingą ir iš pažiūros nekvailą ūkio ministrą. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis į šį postą vietoje atsistatydinusio socialdemokrato Mindaugo Sinkevičiaus pasiūlė Valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime atstovą, vadovavusį parlamentiniam Ekonomikos komitetui Virginijų Sinkevičių. Apie kurį palankiai atsiliepia šiame komitete dažnai sutinkami oficialūs ir neoficialūs lobistai, apžvalgininkai ir ekspertai. Daugiausiai abejonių teko girdėti tik dėl to, esą p. Sinkevičiui – tik 27-eri.
Pirma mintis, kuri kyla dėl tokių abejonių: per ketvirtį amžiaus nepriklausomybėje Lietuva, ko gero, spėjo beviltiškai pasenti, kad tinkami būti ministrais daugeliui turi būti panašūs į ūsuotus bebrus storais užpakaliais, užimančiais mažiausiai pusantros standartinės kėdės (iliuzija, kad tokį stotą sunku pajudinti).
Bebrai šiame rašinyje dar gaus dėmesio. O kol kas, rašydamas apie p. Sinkevičių, noriu prisiminti porą istorinių faktų, kurie, manding, parodė, kad jauni žmonės Vyriausybėje – toli gražu ne bėda. Darius Kuolys, pirmosios atkurtos Lietuvos švietimo ministras, šias pareigas užėmė taip pat neturėdamas nė 28-erių. Labai gerai žinojo, ką daryti, darė ir, nepaisant to, kad jo įpėdiniai vėliau p. Kuolio palikimą rovė tiesiog su šaknimis, o tas vietas dar barstė kalkėmis, ligi šiol bent jau sostinėje išliko keletas jo nusausintų salelių, kurios sugebėjo išlikti per visas stichijas – vandenį, ugnį ir varines triūbas.
Arba pirmasis atkurtos Estijos ministras pirmininkas Martas Laaras vadovauti Vyriausybei ėmėsi būdamas 32-ejų. Istorikas! Jokio supratimo apie ekonomiką (tą atvirai pripažino)! Ūsuoti sovietiniai Estijos bebrai, prie savo pavardžių turėję neatsiejamus ekonomikos profesorių, daktarų ir akademikų artikelius, jį niekino, jo komandą vadino „Trumpomis kelnaitėmis po Vyriausybę lakstančiais Laaro berniukais“, prognozavo, kad įgyvendinti p. Laaro siūlomą ekonomikos reformą – tai tas pat „kaip pėsčiomis eiti vandeniu“. O jis su savo komanda ėmė ir ėjo, suklodamas naujai Estijos ekonomikai tokius pamatus, kad po dvejų metų jo Vyriausybę pakeitęs bebrų kabinetas nesugebėjo nieko sugrąžinti atgal. O mes dabar estus vis vejamės. Nors paknopstomis dūstame, žiaukčiojame, stringame kosulio priepuoliais, atotrūkis vis didėja.
P. Laaras, deja, šiuo metu yra praradęs sveikatą, po sunkaus insulto pasitraukęs iš aktyvios politikos jau keletą metų.
Ankstyvo neįgalumo p. Sinkevičiui nelinkiu. Tačiau jo politinė karjera ir sėkmė arba nesėkmė priklauso nuo kelių svarbesnių veiksnių: jis turi žinoti tiksliai, ką nori padaryti. Pabrėžiu – ne „spręsti einamuosius klausimus“, o turėti savo tikslą ir planą. Jis turi sugalvoti, kaip tuos tikslus ir su kokiais pagalbininkais pasiekti ir kaip tuos pasiekimus pristatyti visuomenei. Valstiečių-žaliųjų sąjungos dvigalvis (p. Karbauskis ir p. Skvernelis) čia greičiausiai niekuo nepadės. Tačiau iššūkis būtent toks. Alternatyva: jeigu p. Sinkevičius Seimo laktą keičia į Ūkio ministeriją dėl to, kad jam įdomu patrinti kitokią valdišką kėdę ir pajusti, kaip visi interesantai, net pažįstantys iš anksčiau, į jį kreipiasi „pone Ministre“, tai nė nepajus, kaip jo užpakalis išsipūs iki pusantros kėdės skermens, o iš tam tikro rudimento išaugs uodega.
O bebrų Lietuvos politikoje gresia, tskant, populiacija. Perfrazuojant žinomą patarlę – kiek bebrą bešertum, jis vis vien žiūrės upės link ir kraipys ūsą, kurią čia drebulę nugraužus. Nuo LSDP („Palucko socialdemokratų“) atskilusi socialdemokratų darbo… uuuups, atsiprašau… socialdemokratų bebrų partija (LSDBP) šią savaitę nutarė pasidauginti, į savo gretas viliodama kai kuriuos LSDP merus. Taip pat ir Algirdo Butkevičiaus laikais su šia partija ryšius nutraukusį Druskininkų kunigaikštį Ričardą Malinauską. Tai rodo, kad prieš keletą metų įvykęs konfliktas dėl to, kad p. Malinauskas spjovė į Lietuvos įstatymus, teismus, piliečius ir kraštiečius, tebuvo nesusipratimas. Mimikrija. Aplinkybėms susiklosčius taip, kaip jos susiklostė dabar, vėl vienus traukia prie kitų saviškių. Nes tik tokia tradicinė nomenklatūrinė partija, kurios oficialus devizas sakomas rusų kalba „Vsio zakonno“ (liet. viskas teisėta), surėmusi pečius, gali jaustis tvari ir sau patikima. Šios galimos jungtuvės apie p. Malinauską nepasako absoliučiai nieko. Tačiau kiek daug byloja apie Butkevičiaus-Kirkilo-Bernatonio kompaniją! Sunku pervertinti. Tačiau jų požiūris į teisę, valstybę, skaidrumą, sąžiningumą – kaip ant balto popieriaus juodais rašalais.
LSDBP turėtų paslapčiom paploti ir veidmainystėje pagautas premjeras Skvernelis. Beje, tris kartus viešoje erdvėje pareiškęs, kad savo verslo reikalais susikompromitavęs bebrų partijos atstovas Artūras Skardžius „neturėtų likti [Seimo] Ekonomikos komitete“, balsavimo parlamente šiuo klausimu jis išvengė kažkokiu pretekstu nusimuilinęs. Tai va. Viena vertus, akivaizdžiai pajuto, kad kalbėti apie supuvusią politinę sistemą, skaidrumo politikoje deficitą šalia p. Karbauskio per rinkimų kampaniją – tai viena. O susidėliojus aplinkybėms, kai valdančioji koalicija praranda balsus Seime ir kiekvienas skardžius tampa aukso vertės, ima augti bebro uodega. Ir priešrinkiminiai plepėjimai nuvertėja kaip Zimbabvės doleris.
Negerai įtariu, kad prieš keletą mėnesių p. Skvernelio patarėjo skaidrumo ir korupcijos klausimais pareigas užėmusiam buvusiam kolegai Skirmantui Malinauskui sostinės Gedimino 11 adresu greitai nebebus ką veikti…
Rytas Staselis
