Rokiškėnas Aivaras Švedarauskas, prieš ketverius metus, vos gavęs brandos atestatą, išvyko į Daniją. Baigęs verslo ir grafinio dizaino bakalauro studijas, jis pradėjo darbo paieškas. Jos stringa, nes konkurencija didelė, o emigrantas vis dar nekalba daniškai. Svetimoje šalyje rokiškėnas jaučiasi savimi, nes aplinkiniai toleruoja jo nuomonę, elgesį, išvaizdą.
– Prieš ketverius metus, baigęs tuometinę Juozo Tūbelio gimnaziją, išvykai mokytis į užsienį? Kur ir ką studijavai? Kas paskatino rinktis mokslą užsienyje?
– Baigęs gimnaziją išvažiavau į Daniją ir rudenį pradėjau studijuoti. Pirmus dvejus metus mokiausi marketingo vadybos Randerso mieste, po to persikėliau į Sonderborgą, kur pusantrų metų tęstinėse studijose studijavau verslą ir grafinį dizainą. Mokslai vyko anglų kalba. Atvirai sakant, pirmas dalykas, paskatinęs išvažiuoti į užsienį, – brandos atestato pažymiai. Nepasakyčiau, kad mokykloje man sekėsi labai gerai, žinant griežtą Lietuvos švietimo sistemą, man atrodė, kad bus sunku toliau studijuoti arba pristigs balų, kad įstočiau į norimą specialybę. Dėl to nebandžiau laimės Lietuvoje, o nusitaikiau į užsienį. Antras dalykas – nuo kokių 16 metų galvojau: jei norėsiu bent kiek geresnio gyvenimo, teks išvažiuoti iš gimtinės. Taigi baigęs vidurinę nusprendžiau: kuo anksčiau išvyksiu, tuo bus lengviau.
– Pabaigei studijas, ką šiuo metu veiki?
– Baigęs bakalaurą persikėliau atgal į Randersą ir ėmiau ieškotis darbo. Tai darau iki šiol. Kadangi turiu danišką diplomą, darbo ieškausi vietos įmonėse. Kol kas sekasi prastai, nes vis dar nekalbu daniškai. Bet vietinė sistema yra palanki svetimšaliams. Kadangi nemoku kalbos ir tai trukto susirasti darbą, man pasiūlė nemokamus kalbos kursus.
– Ar nebuvo sunku prisitaikyti prie kitos šalies kultūros ir švietimo sistemos?
– Prisitaikyti prie kultūros – jokių problemų. Lietuvoje nuolat aiškinama, kaip žmogus turi atrodyti, elgtis, todėl jautiesi suvaržytas. O Danijoje atrodau kaip noriu, darau ką noriu, sakau tai, ką galvoju, ir niekas dėl to blogo man nepasako. Čia žmogaus nuomonė yra gerbiama ir niekas neaiškina, kaip ir ką kitas turi daryti. Danijoje jaučiuosi savimi. Lietuvos mokykloje visada aiškindavo, kaip aš turiu mąstyti, o Danijoje visokiais būdais verčia žmogų patį pradėti savarankiškai mąstyti. Ir nesvarbu, gerai ar blogai jis mąsto: klaidos mokymosi procese yra priimtinos. Mokslas Danijoje kartais atrodė net per lengvas, tą patį girdžiu ir iš kitų Lietuvos studentų. Dėstytojai nespaudžia nei psichologiškai, nei kitaip. Esi atsipalaidavęs, mokaisi tai, kas tau įdomu. Ar gali būti geriau?
Visas interviu šeštadienio “Gimtajame…”
