Oficialioji dalis
Rokiškio krašto muziejuje, oficinoje, beveik du mėnesius bus galima pamatyti 22-osios medžio drožėjų kūrinių konkursinės parodos Liongino Šepkos premijai laimėti darbus. Konkursui įvairaus lygio ir stiliaus kolekcijas pristato trisdešimt trys autoriai iš visos Lietuvos. Vienas – Saulius Lampickas – dalyvauja kaip svečias ir į savivaldybės 2200 eurų premiją nepretenduoja. Be jo, parodoje galima pamatyti ir kitų jau laimėjusių šią premiją kūrėjų darbus – Rimanto Zinkevičiaus, Prano Dužinsko, Kazimiero Striaupos. Šiemet dalyvauja tik vienas jaunas devyniolikos metų autorius, o Rokiškiui irgi atstovauja tik vienas – Robertas Žaliukas. Paroda, kuri vadinama vienu iš Rokiškio prestižo ženklų ir kuri yra pelniusi mūsų drožybos sostinės vardą, bus uždaroma spalio 27 dieną Rokiškio kultūros centre. Mat po apdovanojimų ceremonijos planuojama parodyti Neringos Danienės spektaklį „Šepką atradau aš“. Žiūrovai kaip visuomet gali balsuoti iš išsirinkti savo favoritą. Be pagrindinės, dar bus trys premijos po 500 eurų.
Apie tuos, kurie jau ne kartą laimėjo, ir apie favoritus
G. Spundzevičienė prisipažįsta, kad organizuodama šią parodą „įdeda visą širdį“. Ji beveik apie kiekvieną dalyvaujantį drožėją gali papasakoti įvairiausių istorijų, nes daugumą pažįsta dešimtmetį ar daugiau. Todėl vedžiodama po parodą ne tik pasakys pavardes, primins tobulėjimo niuansus ar ankstesnes meistro kolekcijas, bet ir žinos, kodėl darbai būtent taip nudažyti, išduos, kas ką labiausiai giria, kas galimai pretenduos šiemet gauti premiją ir yra favoritai. „O svečio teisėmis dalyvaujančio S. Lampicko lyrikos kalba man tikrai išskirtinė. Jis su medžiu tiesiog „kalbasi“, nes jau yra pasiekęs tokį lygį, kad pritrūkstu žodžių. Bet nenori niekam „stoti skersai kelio“, nors lengvai gautų ir trečiąją Liongino Šepkos premiją“, – pasakoja parodos kuratorė. Kalbėdama apie nuostabų medžio skulptorių ukmergiškį R. Zinkevičių Giedrė sako, kad jis taip pat turi savo stilistiką kuri taip pat su niekuo nesupainiojama. Dar du L. Šepkos premijos laureatai šių metų konkurse – tai žemaičiai: 87-erių Pranas Dužinskas ir 92-ejų Kazimieras Striaupa. „Pastarasis didelių darbų nebelabai drožia, tačiau liaudiškumas, šepkiškas primityvizmas išlieka ir šiandien“, – svarsto G. Spundzevičienė.
Labai viltingai ji kalba apie Eduardo Tito šių metų kolekciją. „Favoritu drąsiai negaliu įvardyti, tačiau kai pažįsti žmogų, matai jo tobulėjimą. Šis drožėjas yra stiprus“, – sako kuratorė. Neabejodama, kad jo darbai šiemet sulauks vienokio ar kitokio pripažinimo.
Kas bus toliau?
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Kuratorė mato rimtas kliūtis tolimesnėje perspektyvoje sėkmingai, taip, kaip būdavo iki šiol, rengti medžio skulptorių konkursus. „Mat daug drožėjų yra tiesiog jau perkopę aštuoniasdešimt metų, kiti – tarp šešiasdešimt–septyniasdešimt. Dar daug vilčių galima dėti į kartą, kuri artėja prie penkiasdešimtmečio. Gal jie dar nepaleis drožybos“, – svarsto G. Spundzevičienė, neslėpdama nerimo, kad šiemet parodoje vienintelis jaunas devyniolikmetis autorius, o daugiau toje kategorijoje iki trisdešimt penkerių (ir premiją numatyta skirti jaunam meistrui nuo 19 iki 35) – nė vieno.
Daugiau „Gimtajame…“
