Didžiausias rūpestis
Užsukę pas Janiną ir Viktorą Žvirblius, pamažu leidžiamės į prisiminimus. Dalis jų įamžinti nuotraukų albumuose, padėkose, nominacijose. Ant sienos – ir visai „šviežia“ Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininko Algio Veikšio padėka: „Dėkoju už Jūsų bendravimą, nuolatinę veiklą, stiprinant negalią turinčių žmonių bendruomenę. Linkiu kasdien daryti tai, kas nepadaroma, siekti to, kas atrodo nepasiekiama, mažą stebuklą paversti dideliu, kad ir kaip būtų sunku, visada tikėti, kad tai yra įveikiama.“ Ten pat – ir bendro gyvenimo santuokoje „rubininis diplomas“, liudijantis apie kartu praleistus daugiau nei 40 metų, ir linksma „nominacija“ Viktorui, tapus „gaspadinių gaspadine“. Janinai dėkojo ir kaimo bendruomenė, ir biblioteka, ir kaimynai – už iniciatyvas, atsakomybę, veiklas. Visa tai vainikuoja kone didžiausias nuopelnas – motinystė. Užauginti du sūnūs ąžuolai (šie jau sukūrę savo šeimas), užaugo ir Raimonda. Tik Janina pašnibžda nerimaujanti, ar ateityje beliks kam ja pasirūpinti.
Laiką leidžia dienos globos centre
Raimonda dabar lanko Rokiškio socialinės paramos centro Dienos socialinės globos centrą. Paklausta, ar yra patenkinta tokia galimybe, Janina atsako, kad Raimondos nuotaikos būna visokios – kartais grįžta su kuo nors susipykusi, o kartais – geros nuotaikos. Janina turėjo porą pastebėjimų – gal vis tik negalią turinčių globotinių ten per didelis būrys, tad visko nutinka. Norisi ir stabilumo – kad prie vieno žmogaus prisirišę neįgalieji, galėtų su juo visada ir būti. Tada jaustųsi saugesni, atviresni, labiau pasitikėtų. Štai Janina nugirdusi, kad ilgą laiką su Raimonda bendravusi Jūratė Dovydėnienė žada pereiti į kitas pareigas, tad susirūpinusi… Na, bet tokios bėdos – ne bėdos. Janina sako, kad tie laikai, kai gimė Raimonda, jai kelia siaubą. Jos nuomone, anuomet daug nelaimių atnešė žmonių nesupratimas, tamsumas, istorinis laikmetis.
Gydytoja: „Nebus matematikė“
Raimonda gimė anksčiau laiko, aštuntą mėnesį. Taip nutiko dėl nėštumo komplikacijų – kaip spėlioja Janina, turbūt dėl pakilusio kraujospūdžio staiga „atsisakė“ inkstai. Kilo grėsmė gyvybei. Mergaitė gimė Panevėžyje. Buvusi 2,5 kg svorio, 47 cm ūgio. Pasak Janinos, ji girdėjusi, kaip medicinos personalas sakė, kad vaikas buvęs visas violetinis, neišleido nė garso, kažkas skubino greičiau duoti deguonies. Inkstų veikla moteriai atsistatė, o vaiką atnešė parodyti po kelių parų. Moteris pažiūrėjusi į mergaitę nieko keisto nepastebėjo. Antrą parą atėjusi gydytoja esą prasitarė: „Jūsų dukra nebus matematikė.“ Janina džiaugėsi, kad mergaitė graži – ilgi plaukučiai, tamsios akytės…
Dingę dokumentai
Parvažiavus namo, mama taip džiaugėsi, kad gali vaiką maitinti savo pienu, kad visai pamiršo, kad turi apsilankyti vaikų „seselė“ (taip tuo metu vadino slaugytojas). Atsitiktinai sutikta medikė nustebo, kad Janina jau namuose. Tuomet paaiškėjo, kad ambulatorija negavo medicininių dokumentų. Užklausta Panevėžio ligoninės, kur jie dingo. Gautas atsakymas, kad jie buvo išsiųsti, tačiau taip ir neatsirado. Kur ir kada tie dokumentai buvo pradanginti, Janina sako nežinanti. Tad medicininių įrašų apie komplikuotą gimdymą neliko…
Stovėti ir vaikščioti išmoko vėliau
Kad kažkas „ne taip“, Janina sako supratusi, kai Raimondai buvo maždaug trys mėnesiai. Kiti sakę, esą ji išsigalvoja. Mergaitė nė kiek nesirėmė kojytėmis, neturėjo jos amžiui būdingų refleksų. Nuvežė mergaitę pas gydytoją ir tas pasakęs, kad dukra niekada nevaikščios… Kai Raimondai buvo 9 mėnesiai, tėveliai nuvežė ją į Kauno klinikas. Tokio amžiaus kūdikis dar nesėdėjo. Mama labai baiminosi, kad vaikas paralyžiuotas. Kaune šeima sužinojo, kad Raimonda vis dėlto vaikščios, bet vėliau. Po dvylikos masažų mergaitė jau galėjo pasiremdama stovėti. Nuo to laiko ji tik stiprėjo. Būdama dvejų metukų, Raimonda pradėjo vaikščioti, pasiremdama į sienas. Vaikščiojo, bet nekalbėjo. Tiksliau, kalbėjo, bet „sava kalba“. Anais laikais niekas per daug „nežaisdavę“ su raidos sutrikimų turinčiais vaikais – tiesiog imdavę ir užrašydavę diagnozę oligofrenija – protinis atsilikimas, arba, kaip dabar vadinama, intelekto sutrikimas. Kokios to priežastys, kokie yra nervų sistemos sutrikimai, bent šiuo atveju, nesigilinę.
Dėl negalios pripažinimo teko pakovoti
Tais laikais, kad ir auginantys neįgalų vaiką, žmonės turėję dirbti. Raimondai neįgalumas oficialiai buvo nustatytas 14-os metų. Tėvai vaiką turėjo prižiūrėti pasikeisdami – vienas išeidavo į darbą, o kitas grįždavo iš darbo.
Išeitį padėjęs rasti gydytojas psichiatras, pavarde Protas. Pas jį apsilankyti patarę Janinos pažįstami žmonės. Janina sako, kad jeigu sužinotų, kad jis gyvas, rankas kojas išbučiuotų. Gydytojas paklausęs, ar mergaitė turi „grupę“. Paaiškėjo, kad ne. Visi medikai sakydavę, kad „nepriklauso“. Rekomenduotas gydytojas net už galvos susiėmė. Reikėjo suskubti pasidaryti tyrimus ir pakliūti į atvykstančią iš Šiaulių komisiją. Nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų buvo skirta trečioji neįgalumo grupė. Kai Raimonda sulaukę 20-ies, buvo pripažinta visiška negalia visam laikui. Tai suteikė tam tikrų papildomų socialinių garantijų. Tiesa, pasak Janinos, vėliau buvusi sukviesta komisija savivaldybėje ir iš naujo svarstė, ar jos dukra nepasveiko, ar tikrai priklauso jai ta visiška negalia.
Vargo
Netaupę tais laikais žmonės „gražių“ žodžių – Raimondą porai savaičių pradėjus vesti į darželį, kad mama galėtų pailsėti, paaiškėjo neetiškas darbuotojų elgesys, o ir kiemo vaikai negailėdavę replikų. Tai mamai sveikatos nepridėjo. Ji savo pojūčius įvardijo – „tūkstančiu dūrių“. Pradėta Raimondą leisti į mokyklą, bet ji ten išbuvo tik dvi savaites. Janina nusprendusi, kad dėl jos vaiko kenčia visa klasė, tad teko atsisveikinti. Leista Raimondą mokyti namuose. Tačiau skaičių ji taip ir nepažino, o raides ėmė suvokti, tik matydama atitinkamą paveikslėlį.
Kovojo ir už gyvybę, ir už kojas
Prieš dvylika metų Janina pati susirgo. Sako, greičiausiai taip nutiko dėl nuolatinės nervinės įtampos. Jos gydymo istorija buvusi aprašyta net laikraščiuose. Krūtyje nustačius piktybinį naviką, jis operuotas, po to taikytas spindulinis gydymas. Sveikata visai suprastėjo – atsivėrę didžiulės žaizdos Janinos kojose, kurių niekas nežinoję, kaip gydyti. Ši istorija gana ilga, tačiau turi laimingą pabaigą – kojas išsaugoti pavyko, tačiau su žaizdomis ir beprotišku skausmu teko kovoti pusę metų. Šiuo metu Janina jaučiasi sveika.
Pasiekimai – pagal galimybes
Prieš išsiskiriant, Janina dar pasidžiaugia Raimondos pasiekimais – jos medaliais įvairiose neįgaliųjų sporto rungtyse, pačios išsirinktais paveiksliukais, puošiamu kambariu… „Kiekvieno žmogaus gyvenimas bus kupinas padėkos, nuolatinio ir netikėto paskatinimo, jei jis kiekvieną dieną pasieks tiek, kiek leidžia galimybės“, – rašoma Janinai Žvirblienei skirtoje padėkoje.
Ritos Grigalienės nuotr.
