Kiaulės metams artėjant…
Pagal kinų kalendorių Kiaulės metai prasidės 2019 m. vasario 5 d., o baigsis 2020 m. sausio 24 d. Jie užbaigia horoskopų ratą, o tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų gaus pagal nuopelnus už tai, ką užsidirbo per 11 ankstesnių metų. Vadinasi, vieni maudysis aukse, kiti, deja, vartysis purve. Dar manoma, kad kiaulė simbolizuoja ištvermę, kantrybę, geraširdiškumą ir naivumą, tai esą pats teisingiausias zodiako ženklas.
Realioje kasdienybėje kiaulė pagarsėjusi kaip nešvarus gyvūnas, todėl nevalyvi arba nederamai besielgiantys žmonės dažnai pavadinami jų vardu. Iš tiesų, suteikus tinkamas sąlygas, kiaulės mielai maudytųsi purve. Mokslininkai teigia, kad jos – vienintelis gyvūnas, galintis įdegti, o ir kramtymo aparatas, vidaus organai labai panašūs į žmogaus. Manoma, net stresui kiaulės jautrios kaip ir žmogus. Tačiau atslinkęs afrikinis kiaulių maras ne tik šiuos faktus, bet ir patį kiaulės vaizdą stumia užmarštin, nors prieš keliolika metų kaime sunkiai būtum radęs žmogų, kuris neaugintų šio gyvulio.
Ir nešvarios, ir kultūringos…
Dabar Pandėlyje gyvenanti Irena Butėnienė kiaulių fermoje išdirbo net 30 metų, ji mačiusi ir kolūkio, ir žemės ūkio bendrovės laikus. Klausimas apie šių gyvūnų įpročius ir charakterį patyrusiai darbuotojai sukėlė šypseną. Pasak jos, garduose vienos gulėdavo kamputyje, ant švarių šiaudų, o kitų visas gardas būdavo nešvarus, prikniaustas. „Stambesnės, tos, kurios sverdavo 120–150 kg, būdavo švaresnės, „kultūringesnės“. Kažką ypatinga apie jų charakterius negalėčiau pasakyti. Mus, šėrikus, atpažindavo, todėl nebijodavo. Visai kitaip reaguodavo į svetimus“, – prisiminė moteris.
Ji pasakojo, kad fermoje vienu metu augindavę nuo 500 iki 550 kiaulių. Riestasnukes pagal dydį suskirstydavo į gardus po 20–30. „Mums atveždavo jau atjunkytus paršelius. Baisiausia, jei jie imdavo sirgti. Per kiek laiko užaugdavo, priklausydavo ir nuo jų savybių. Iš gardų stambiausius gyvulėlius atrinkdavome pardavimui. Likusius vėl surūšiuodavome pagal dydį. Nėra buvę, kad iš fermos „išvažiuotų“ visas gardas“, – kone istorija tapusią realybę apibūdino I. Butėnienė.
Darbų darbelių…
Kur kas daugiau ji gali papasakoti apie tai, kiek daug pastangų reikėdavo įdėti ruošiant jovalą: fermos katilinėje virti bulves ir jas susmulkinti, specialia tarka tarkuoti runkelius, smulkinti žalius kukurūzus ir viską sumaišius su vandeniu išvežioti po gardus. Tik vėliau tapo įprasta kiaules šerti miltais, kombinuotaisiais pašarais ir vandeniu. „Tada garduose tapo švariau, o mums lengviau, nes buvome ir gardų valytojai, ir malūnininkai. Taip pat susiveždavome ir runkelius, ir žolę. Tik šiaudus pristatydavo traktoriumi“, – prisiminė ilgametė darbuotoja.
Į klausimą, kiek laiko užtrukdavo fermoje, moteris sureagavo emocingai: „Oi, nebeklauskit! Visą laiką dirbdavome dviese (su vyru Stanislovu arba kita šėrike – aut. past.). Mūsų darbo diena prasidėdavo, kai vaikai išeidavo į mokyklą. Fermoje užtrukdavome beveik visą dieną.“
Matyt, darbštumas įaugęs į kraują, nes I. Butėnienė ir dabar nesėdi rankų sudėjusi – laiko mažą ūkelį.
