Beveik prieš metus, pernai pavasarį, „Gimtojo…“ redakcijai palikau straipsnelį, kuris, man atrodė, buvo aktualus daugeliui miesto gyventojų. Baigia praeiti metai, o niekas nepasikeitė. Gal tik porą kartų per tą laiką kiti gyventojai išreiškė savo nuomonę šiuo klausimu. Ir visi prastai atsiliepia apie vieną miesto įstaigą, turinčią tenkinti mūsų poreikius, o ne laikytis tik savo principų.
Tada kreipiausi paragintas ir paprašytas ar kitaip paveiktas daugelio mūsų miesto pažįstamų gyventojų dėl vieno ir to paties klausimo: kodėl nuo 2017 m. pradžios viešai nebeskelbiama, kas mus paliko ir išėjo į amžinybę. Į tai aš nei tada, nei dabar neturiu atsakymo.
Juk jau daug dešimtmečių per laikraštį kas savaitę sužinodavome, ko netekome kiekvienoje seniūnijoje. Atrodė, viskas taip paprasta, kitaip negali būti. Tada vienokiu ar kitokiu būdu dar gali suspėti pagerbti mirusįjį, su juo atsisveikinti. O dabar daugelis tik nustemba, kai po kelių dienų ar net savaičių atsitiktinai sužino apie pažįstamojo ar buvusio bendradarbio mirtį. Girdėjau, kad tada buvo kažkokie pasikeitimai tvarkant šiuos reikalus (dabar visokių reformų žmonių nenaudai vyksta vos ne kasdien), bet ar apie tai buvo skelbta viešai, girdėti neteko.
Labai keista, kad tik viena rajone miesto seniūnija neskelbia apie tai žinių, nes kitose seniūnijose dėl to problemų neiškyla. Tikriausiai čia tik tos seniūnijos vadovų nenoras ar kažkokie principai. Todėl klausimas seniūnui: negi žmogus, šiame mieste pragyvenęs visą amžių, nenusipelnė tiek nedaug, kad paskutinį kartą būtų paminėtas jo vardas, pavardė ir nurodytas nugyventas laikas. Tai pati minimaliausia pagarba mirusiajam. Kituose rajonuose ar miestuose dar skelbiama, ir kur velionis pašarvotas, kada ir kur bus laidojamas.
Neseniai teko dalyvauti gerai pažįstamų žmonių laidotuvėse, pabendrauti su jų artimaisiais. Palietėme ir artimųjų netekties viešinimo klausimą. Vienas iš mirusiųjų artimųjų apie situaciją mūsų mieste lyg su ironija ar humoru kalbėjo: „Jeigu jūsų šeimoje įvyko nelaimė ir mirė artimas žmogus, tai šiam vos užmerkus akis, nieko nelaukdamas, bėkite pas seniūną ir maloniai jo paprašykite, kad paviešintų jūsų artimojo netektį. O visus staiga užgriuvusius rūpesčius spėsite susitvarkyti vėliau.“
Gal ir teisybę sakė žmogus. Mums jau atsibodo antri metai skaityti mintinai žinomą vis tą pačią informaciją, kad miesto seniūnija žinių apie mirusiuosius neteikia. Negi rajono valdžios institucijose nėra tarnybos, kuri esamą padėtį pakeistų ir šią problemą išspręstų.
Alfredas Keraitis
