Ko trūko, kas buvo tobula
Ko pritrūko? Nuorodų į lankytinus objektus ir šiukšliadėžių. Dar laiko išsitraukti telefoną ir nufotografuoti mus iš Zanapolio ūkio išlydintį gyvą kiškį arba stirną, 21.30 val. išeinančią iš daržinės. Ją pamatėme bevažiuodamos nuo Ilzenbergo „bulvės“.
Visa kita buvo tobula – citrinų arba sodraus geltonumo rapsų laukai, mėlynas dangus, debesiukai, keliukai, miškai ir atradimai. Nors, sako, moterys nesiorientuoja žemėlapiuose ir kartais neklausydavome navigacijos (už tai ji mums „atkeršydavo“ išsijungdama netikėčiausiose vietose), bet juk „moki žodį – žinai kelią“: visada gali paklausti vietinių, kurie mielai parodo kryptį. Ypatinga padėka poniai Janinai iš Tumasonių kaimo. Ji per suartus, mums neišvažiuojamus dirvonus nepatingėjo palydėti mūsų iki akmens su Dievo pėda. Jei negali pasiekti mašina – gali pėstute. Ir net nesušlapus kojų! Svarbiausia, kad būtų azarto, noro ir laiko. O geras pasivaikščiojimas nuvažiavus daug kilometrų atgaivino. (Nors skubant paskui energingąją ponią Janiną tai buvo greičiau prasibėgimas.)
Kas patiko labiausiai
Manęs klausė, koks objektas labiausiai patiko? Patiko viskas – vienos vietos sužavėjo dailia, išpuoselėta aplinka, kitos – laukine gamta, vienur – sava kūryba, duonos arba levandų kvapais, kitur – istorijos dvelksmu, išsaugotais praeities reliktais, užbūrė gyvi pasakojimai, filosofavimai. Kol stebėjomės kolekcijos dydžiu, eksponatų įvairove, išbandėme jėgas šaudydamos iš lanko. Smagu, kad leido pačiupinėti, paliesti, paieškoti.
Labiausiai šioje kelionėje sužavėjo sutikti žmonės – pirmiausia, žinoma, visi 20 „žaliųjų lipdukų dalintojų“ – kiek darbo, meilės, rūpesčio įdėta renkant, tvarkant, valant, statant, sodinant, auginant, rūpinantis, prižiūrint, gaminant, kuriant, puošiant, rekonstruojant, atstatant, puoselėjant savo kolekcijas, ekspozicijas, erdves. Ačiū, kad kuriate, kad dalinatės, ir atsiprašome, kad kai kur galėjome pabūti tik trumpai, nes laukė tolimas kelias.
Startavome šeštadienį, 14.30 val. Todėl niekur nebuvome pirmosios lankytojos, bet kol pas ponią Nijolę ieškojau kiaušinių dėkliuko „kiškis skaito“, tapau 100-ąja lankytoja. Kiekvieną kartą važiuodamos į Bobriškio cerkvę tikėsimės ten sutikti poną Valerijų. Šitas įsikūnijimas jam tiko tobulai.
Kiekviename iš „žaliųjų taškų“ norėjosi pabūti ilgiau, pasimėgauti, atsikvėpti, pasikalbėti su šeimininkais. Bet maršrutas šaukte šaukė ir skubino… Atleiskite mums už skubėjimą.
Pas poną Vaclovą buvo paskutinė mūsų stotelė, šeimininkas tai sužinojęs džiaugėsi gal net labiau už mus. Geras planavimas, vietovių pažinimas ir azartiška kompanija gali padaryti stebuklus – suspėjome viską aplankyti, pamatyti, nufotografuoti. Čia jau neskubėdamos apžiūrėjome jo surinktą kolekciją, profesionalios dailininkės nutapytas langines. Atsipalaidavome, susėdome pasikalbėti, pasivaišinti…
Dar esu dėkinga visoms stirnoms, kurios mus stebėjo iš laukų ar griovių – ačiū, kad nesusitikome ant kelio… Maitvanagiui, žąsims, gervėms, gulbėms, kurios paįvairino peizažą.
Bet didžiausia mūsų krašto vertybė – žmonės – tie, kurie šalia, kurie kartu mašinoje ar gyvenime. Kiek nuostabių potyrių, įspūdžių…
Tai kada bus kitas „Rokituras“?
P.S. Vakare pasakojau įspūdžius sūnui Ugniui, jis nuliūdo, kad negalėjo dalyvauti ir paklausė: „Mama, iš kur tu pažįsti tiek daug gerų, įdomių žmonių?“ Tuo kartu nesugebėjau atsakyti. O dabar atsakau: „Eikite, važiuokite, dalyvaukite, susitikite, bendraukite… Žinau, turite daug darbų, bet jie niekada nesibaigia, tad raskite kelias valandas per savaitę ar mėnesį ir apžiūrėkite po vieną ar kelis objektus Rokiškio rajone. Toli važiuoti nereikia, čia pat gali surasti nuostabių vietų, sutikti fantastiškų žmonių.“ Po „Rokituro“ jų pažinosiu dar daugiau.
Ačiū „Gimtajam…“, Turizmo ir amatų informacijos centrui – apie visas vietas buvau skaičiusi laikraštyje arba lankstinukuose, bet gyvai buvau aplankiusi mažiau nei pusę. O dabar, jei reikia rekomendacijų, galite kreiptis, kai kur galiu ir palydėti.
