Viename savo interviu pasakojote, kaip vaikystėje tėvams nematant parsinešėte namo Kūdikėlį Jėzų iš prakartėlės. Po to močiutė liepė nunešti jį atgal, atgailauti ir pasižadėti, kad užaugęs būsite kunigu. Ar dažnai prisimenate šią istoriją?
Visada. Kai tik artėja Kalėdos ar pasitaiko kokia Kalėdų tema, visada. Pasąmonėje, širdyje iškyla ir džiaugsmas, ir apmąstymai: kas buvo, kodėl buvo, koks tai Dievo ženklas. Tas vaikiškas pokštas virto realybe.
Tai nulėmė Jūsų pašaukimą. O kas dar?
Daugybė dalykų. Gal labiausiai žmonės – ir močiutė, ir tėvelio pavyzdys, ir pirmasis parapijos klebonas, ir zakristijonas, ir per televiziją matyti popiežiaus Jono Pauliaus II pasirodymai. Paskui, kai pradėjau patarnauti bažnyčioje, 1989–1991 metais, atsirado tam tikros pareigos, savo reikšmingumo supratimas. Tie dalykai man labai prigijo, kaime dažnai žmonės pavadindavo „klebonėliu“, „auksiniu berniuku“. Žinoma, patiko ir močiučių atnešami saldainiai, pyragėliai, kurių anuomet dar buvo sunku gauti. Bet, iš kitos pusės, viliojo ir ta didžiulė nežinomybė į kurią pats sąmoningai ėjau, kol vieną dieną, aiškiai suvokdamas, ko noriu, ištariau tą pagrindinį „Taip“ Dievui, sau ir visam pasauliui. Man patinka tai, ką darau – tarnauti, vesti, mokyti, būti su žmonėmis, bendrauti.
Prieš šv. Kalėdas kunigams darbymetis. Ar Kalėdojimo paprotys labai gyvas?
Tai priklauso nuo krašto, kiek jame tas kalėdojimas, kunigo susitikimas su šeimomis, pabendravimas įaugęs. Man tie dalykai labai svarbūs, labai patinka ateiti pas žmones, su jais bendrauti, pažinti juos, pakalbėti. Kartais per skubėjimą nebelieka laiko ilgiau pabūti, bet tam yra visi metai. Net nesakyčiau, kad kalėdojimas yra tik prieš pat Kalėdas – tiems gražiems susitikimams, pabuvimui kartu, liudijimui, džiaugsmo ir problemų išsakymui skirti visi metai. Visa tai išgyvename ir per krikštynas, ir per laidotuves, ir per santuokas, per pasiruošimą sutvirtinimo sakramentui. Susitikti ir dalintis giluminėmis gyvenimo prasmėmis, nuoskaudomis ir kitais dalykais galima visada. Kaip sakoma, esame atėję tam, kad surastume tam tikrą perlą, kuriuo galėtume džiaugtis ir kaip didžiausią auką atnešti jį pačiam Dievui. Tas perlas – sutiktas žmogus. Su juo bendrauji, išgirsti, padedi, meldiesi. Ir po kurio laiko išgirsti, kad jam pasisekė ar jo liūdesys tapo nebe toks kartus ir skausmingas. Į tą žodį „kalėdojimas“ galima sudėti labai daug.
Jūsų tarnystė neturi darbo valandų ir dienų. Ar randate laiko nuvažiuoti į Žemaitiją, aplankyti artimuosius?
Šitas klausimas skaudesnis. Atstumas iki artimųjų – daugmaž apie 400 kilometrų. Tikrai retai nuvažiuoju, bet ačiū klebonui, kad išleidžia ir ilgesniam laikui. Važiuoju dažniausiai, kai tėveliams kyla kažkokių problemų. Kaskart nuvažiavęs matau, kaip jie sensta, jiems reikia pagalbos. Dabar mamą ištiko mikroinsultas, tai važiuoju vos ne kas antrą savaitę, nes problemų padaugėjo. Per tokius potyrius labai gerai supranti, kad tarnauji ne tik tiems žmonėms, kurie yra aplink tave čia, Rokiškyje, bet turi padėti ir savo tėveliams, nes jie yra žmonės, kurie mane ištraukė iš tam tikros tamsos.
Žinoma, yra ir tam tikra nostalgija Žemaitijai. Ir, ko gero, visada bus. Nuo to nepabėgsi. Kai per išpažintį išgirstu žemaitiškos tarmės atgarsius ar rašydamas metrikus, pažymas pamatau, kad žmogus iš Žemaitijos, širdis suvirpa.
Kalėdų laikas – ramybės laikas. Kaip žmogui rasti ramybę šiame neramiame pasaulyje?
Labai sunkus klausimas. Kaip tik anądien galvojau: skubam, lekiam, stresuojam, nervinamės – tai kuo šitas Kalėdų laikotarpis skiriasi nuo visų metų? Kas atsitinka, kad mes tiesiog pasiduodam pasaulio vilionėms, pagundoms, reklamoms, akcijoms? Ir jei tik nerandam už ko užsikabinti, tiesiog paskęstam, pavargstam. Aš nerandu atsakymo, kur ir kaip sustabdyti šitą tėkmę. Kartais palyginu šitą laiką su savo vaikyste – atrodo, viskas būdavo kitaip. Ateina Kūčių diena. Jau jų išvakarėse namuose būdavo generalinė tvarka. Kūčių rytą iš miško parvežama eglutė, ir jau tada mano darbas ir džiaugsmas – eglutės puošimas. Mamos gaminama vakarienė, susėdimas prie stalo. Lauki tos dienos ir nori tvarkytis kambarius, nes žinai, kad susitvarkius greičiau ateis Kalėdos. Dabar miestai egles įžiebia prieš mėnesį iki Kalėdų. Tai didįjį džiaugsmą kaip ir atšventėm, miesto aikštė gražiai išpuošta. Žinoma, tai gražu, ačiū Rokiškio savivaldybei ir visiems, kas prisidėjo. Bet Kalėdų diena jau nebebus švenčiama miesto aikštėje, nebent būtų koks nors koncertas. Giluminis ir prasmingas žmogus Kūčių, Kalėdų dieną skubės į bažnyčią. Čia, kur šventumo aura, Kalėdų atmosfera kitokia. Atėjęs, pabuvęs, pasimeldęs, atsiprašęs, atleidęs, padėkojęs žmogus, manau, turi išeiti kitoks – laimingesnis. Per metus žmogus dažnai išgyvena skausmo, netekčių, ligų ar dar kažko, bet iš bažnyčios išeinam kitokie. Šventos Mišios, Jėzaus gimimo iškilmės – tik trumpas laiko tarpas. Toliau vėl įsisuksim į kasdienybę, į rutiną, lėksim, skubėsim.
Kaime gal viskas paprasčiau – ten bent didieji darbai jau būna nudirbti, tai viskas ramiau. Ar nepasiilgstat kaimo, jo ramybės?
Aš dabar jau nebegaliu pasakyti, kaip kaime iš tikrųjų yra. Jau daug laiko tarnauju miestuose. Manau, kad ten mažiau ūžesio būtų. Kai pats nuvažiuoji į kaimą, matai, kad mašinos nelaksto, nėra prekybos centrų vitrinų. Gal todėl per Kūčias, Kalėdas vaikai, anūkai iš miestų dažnai važiuoja į kaimus. Būtų įdomu patyrinėti statistiškai, kodėl žmonės renkasi per šventes važiuoti į kaimą – dėl tėvų, dėl draugų, ar dėl to, kad kaime galima atrasti šventinę ramybę.
Ar jau žinote, kokia šiemet bus Rokiškio prakartėlė?
Nežinau. Tuo užsiima kiti, o mes ateisim tik padėti, sudėlioti paskutinius taškus. Bet turbūt, kaip kiekvienais metais, ji bus išskirtinė, graži, jauki, patraukli, nes ją kurs, kaip ją vadinu, Rokiškio „mamulė“ Dangira, „elfės“ padėjėjos Loreta ir Ilona, Regimantas ir Tadas. Man ypatingai smagu, kai socialiniuose tinkluose įdedu kokį paveiksliuką iš Rokiškio bažnyčios renginio ar susitikimo ir sulaukiu komentaro „Tai gali būti tik Rokiškyje“. Tai reiškia, jog turim žmonių, kurie moka padaryti išskirtinius dalykus.
Kiek šnekėjau su žmonėmis, niekas apie Jus nepasakė nė vieno blogo žodžio, visi jus supranta ir myli. Kaip jums taip sekasi?
Jūs gal ne apie tą žmogų šnekat. (Juokiasi). Nežinau. Esu be galo dėkingas Dievui, kad net tada, kai būna tokių momentų gyvenime, kad pasimetu ir nebežinau nei ką daryti, nei ką pasakyti, nei kaip pasielgti, net tokiais momentais man tiesiog akivaizdžiai pateikiama tam tikra istorija ar mintis, ką reikia daryti. Pamatau per laidotuves močiutę, kurią reikia pasodinti, kad pailsintų kojeles. Paskui eini ir galvoji: „Laidotuvėse juk daug žmonių, o niekam nekilo mintis kad reikia močiutei padėti“. Tada pats savimi džiaugiesi ir matai, kad žmonės laimingi. Mano gyvenimo kredo: „Gyvenu tam, kad bent vienam būtų geriau gyventi“. Mano močiutė buvo paprasta, klebonas labai paprastas, mačiau gyvenime labai daug paprastų momentų, pats ne kartą buvau kritęs į dugną ir kėlęsis, patyręs nemažai skaudžių dalykų. Ir dabar dar tyrinėju, kas čia bus iš manęs. O kodėl žmonėms tai tinka ir patinka – nežinau. Nenoriu nei susireikšminti, nei save iškelti, stengiuosi būti žmogus tarp žmonių.
Ko Jūs pats asmeniškai laukiate iš Kalėdų?
Šiais metais laukiu stebuklo. Kadangi, kaip sakiau, mamą spalio mėnesį užpuolė liga ir dabar ji praradusi atmintį, nors amžius nėra toks labai didelis, galėtų dar džiaugtis gyvenimu. Tai laukiu stebuklo, kad mamai būtų geriau, o tėčiui lengviau. Mano tėveliai eina į senatvę, ir kuo toliau tuo aiškiau matau dviejų žmonių didelę tarpusavio meilę ir tarpusavio paramą. Mama visą gyvenimą silpniau matė, o tėtis nuo jaunystės darbų silpniau girdi, bet jie abu kartu ir girdi, ir mato. Vis pagalvoju, jog nereikia išsigąsti ligos ar netekties, nepasisekimo – išeitis kažkur yra. Tik reikia mokėti ją surasti. Ir man pačiam būtų stebuklas – rasti savyje jėgos ir kantrybės atsispirti visiems gyvenimo pavojams, kad tėveliai būtų laimingi, kad žmonės būtų laimingi. Kai kalbu rožinį, darau tai keturiomis intencijomis: „Gyvojo rožinio“, už visus mirusius mano geradarius, už visus sutiktus gyvenime geradarius ir už šeimos narius. Niekada šių paslapčių neapleidžiu.
Ko palinkėtumėt visiems?
Vienas berniukas sugalvojo ištirti išmintingą mokytoją. Pasigavo pievoje drugelį, įsidėjo į saują, priėjo prie išmintingojo mokytojo ir atkišęs rankas klausia: „Drugelis gyvas ar miręs?“ Mokytojas net nežiūrėdamas į rankas atsakė: „Viskas tavo rankose“. Linkiu visiems, kad tose rankose būtų ir tikėjimo, ir meilės, ir vilties.
Ačiū už pokalbį. Džiaugsmingų šventų Kalėdų.
